Rinkimai ne už kalnų ir politika nesnaudžia! Ši ponia it grėsminga aštuonkojė pabaisa įsisiurbia į eilinio žmogelio smegenis ir nervus ir tiesiog grasinasi sukurti neįtikėtinų gėrybių sklidiną žemiškąjį rojų. Negalime gyventi be stebukladarių! Nes tikime stebuklais ir norime, kad jie praskaidrintų mūsų varganus gyvenimus.
Todėl stebukladariai nepaliaujamai dūzgia aplink mus ir nuolat siūlo stebuklų paketus lengvatinėmis sąlygos. Štai visai neseniai sudūzgė apie naujojo stebukladario atėjimą. Žvilgtelėjo lūkesčio intriga, sužibo stebuklo prošvaistė! Kokia palaima! Ir įsisuko draugiškų santykių krumpliaračiai bekraštėje „Veidaknygės“ dykynėje. Čia ir naujieji politiniai veidai išlindo ir šiaip nenuoramos neleidžia informaciniame eteriui dūlėti.
Bet kodėl pats čia dūzgiu ir kvaršinu perkaitusias galvas? Matyt, mane patį ištikimo perkaitimas ir sukilo labai jau būdinga lietuviško skepsio dozė. O gal iš tiesų pabodo primygtinai baksnojantys draugiški politikuojantys „veidai“: teisuoliai prieš neteisiuosius, balta prieš juoda, Lietuvą mylintys prieš jos nemylinčius ir t. t.
Ir atrodo, kad gyvenimas – tai amžina politinė kova. Įsijungi į kokią informacinę erdvę ir čia pat patenki į stebuklingų pažadų ir radikalios gėrio kovos prieš absoliutų blogį pasaulį.
Klaidinančios ir baugios yra it sirenos politinėmis kovomis už gėrį dangstomos iliuzijos.
Beje, atostogos įtraukė į kitų kraštutinumų pinkles. Vienas - viename miestelio gale, kitas - kitame. Ir abu geri. Vienas yra benediktinių bažnyčia, kitas – jėzuitų kolegija. O abu galus jungia M. K. Sarbievijaus gatvė. Dar savaitę teks tarp jų blaškytis. Jei kas nežino: Sarbievijus buvo didis Renesanso poetas, dėstė Vilniaus jėzuitų įkurtoje Kražių kolegijoje. O kitoje miestelio pusėje – Šv. Benedikto regulos vienuolių bažnyčia, kur įvyko skerdynės, tuoj po seselių benediktinių iškraustymo.
Taigi studijuojame po gero šimtmečio niokojimo jau restauruotoje kolegijoje, o giedame - irgi atnaujinamą bažnyčią. Iš kolegijos į bažnyčią ir atgal Sarbievijaus grindiniu. Ir taip kokius keturis – penkis kartus per dieną. Po dienos kitos M. K. Sarbievijaus gatvė, atrodo, tampa gyvenimo ašimi. Ir kodėl gi ne?! Juk Sarbievijaus dvasios iki šiol mename. Tai – Amžinastimi alsuojanti poezija, ne trumpalaikis interesų triukšmas.
Gal iš tiesų verta pabėgti iš miesčioniškų interesų lauko, kad atrastum tvarias Lietuvą išlaikančias vertes, kad jas persineštum atgal į bendrojo gėrio kaupą – politiką tikrąją šio žodžio prasme. Atminkime, kas esame, ir susigrąžinsime garbingą nacionalinę politiką.
Patariu: atostogų metu tikrai neverta jungtis prie tos velnio neštos ir pamestos „Veidaknygės“. Gera tiesiog rymoti po šiltos lietuviškos vasaros dangumi, klausytis margo vabzdžių koncerto, grožėti Tėvynės gamta, džiaugtis neįtikėtina jaunos Rūtos pergale, giedoti Amžinatvę menančias giesmes ir garbinti Dievą.
Įkvepi ir džiaugiesi Lietuvos turtu. Kartais visai to užtenka.
