Tačiau per tą laiką ši sisteminė yda ne tik neišnyko, bet tik tapo dar opesnė. Kodėl ir kaip tai vyksta? Ką daryti, kad reikalai imtų keistis ir ko tikėtis, jeigu nieko nebus daroma? Apie tai - šis septynių rašinių ciklas.
Valstybės (pasitikėjimo) krizė
Pasitikėjimo valstybe stoka, nusivylimas valstybės ir jos institucijų pajėgumu užtikrinti svarbiausius piliečių poreikius lemia daugybę problemų Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenime. Šių problemų spektras aprėpia ir mokesčių vengimą, šešėlinės ekonomikos mastą apskritai ir rekordinę emigraciją.
Prie emigracijos prisideda ne tik prasta ekonominė padėtis, bet ir vilties šviesia savo tėvynės ateitimi stygius. Emigraciją lemia ir abejonės valstybės gebėjimu užtikrinti ne tik dorą ir lygiavertį mokamų mokesčių panaudojimą, bet ir valstybės pajėgumu ginti žmogų per valstybės teisingumo sistemą.
Verslininkas Antanas Zabulis žurnalo „Valstybė“ rengiamoje Lietuvos ekonomikos konferencijoje sakė, kad šalį palikus 10 proc. jos darbo jėgos, bendras visuomenės intelekto lygis krenta 20 proc., o emocinio intelekto lygmuo smunka 30 procentų. Vadinasi, trumpo ar vidutinio laikotarpio ekonominiai praradimai, kurie tik ir akcentuojami Lietuvoje, yra niekis, palyginti su žmogiškaisiais praradimais, kurių nepavyks taip greitai kompensuoti net ir sėkmingai didinant darbo našumą ar plečiant eksporto apimtis.
Naujausi pastarųjų kelerių metų įvykiai Lietuvoje rodo, kad silpni pasitikėjimo valstybe, jos politinėmis institucijomis pamatai savų interesų turintiems manipuliatyviems lyderiams suteikia neproporcingos galios ir netgi kelia valstybėje chaosą.
Į daugelį viešojo ir netgi privataus gyvenimo sričių įsišaknijęs nepasitikėjimas nėra nereikšmingas dalykas, su kuriuo galima susigyventi – tai yra didžiulis iššūkis. Juk nepasitikėjimas tarp žmonių kuria įtarumu, svetimumu grindžiamus žmonių tarpusavio santykius, valstybės lygmenyje – netgi stabdo verslo plėtrą, pažanga paremtos ekonomikos kūrimą, trukdo plėtotis politinei kultūrai, stiprėti demokratijai, kartu neleidžia išnaudoti šalies potencialo ir daugelyje ūkio šakų.
Politika už visuomenės pasitikėjimo borto
Stebint ne tik visuomenės nuomonių apklausas, bet ir bendraujant su žmonėmis, galima daryti išvadą: bene didžiausias piliečių nepasitikėjimas Lietuvoje tenka politikams, svarbiausioms politinėms institucijoms ir politikai apskritai. Pasitikėjimas politinėmis partijomis šalyje yra nuosekliai žemas ir tai yra visos valstybės problema jau vien dėl ypač svarbaus politinių partijų vaidmens politinėje sistemoje.
Politinės partijos, daugumos politologų bei politikos apžvalgininkų nuomone, yra šiuolaikinės demokratinės politikos šerdis, kitų dar pridedama, kad „daugiapartinės demokratijos kokybė labiausiai priklauso nuo partijų kokybės“.
Kiekvienoje demokratinėje sistemoje politinės partijos yra svarbiausias politinio veikimo įrankis, „svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma“, o bent vienu politikos apibrėžimu laikydami interesų derinimo meną, politines partijas turėtume priskirti prie vienų reikšmingiausių veikėjų derinant interesus tarp piliečių, įvairių spaudimo grupių ir sprendimų priėmėjų.
Politologų Algimanto Prazausko ir Ingridos Unikaitės teigimu, politinės partijos yra ne tik paprasčiausi kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir „svarbios sprendimų priėmimo dalyvės“. Kaip tik dėl šios priežasties minėti autoriai tvirtina, kad politinės partijos įkūnija pačią politikos esmę.
Taigi politinės partijos iš tikrųjų yra bet kurios demokratijos stuburas, bet šiandien reikia pripažinti nemenkus mūsų partinei sistemai kylančius iššūkius. Tie iššūkiai dvejopi. Pirmieji yra sudėtingesni, nes globalesni ir yra nulemti platesnių pokyčių šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje – pokyčių tradicinio politinio spektro supratime, globalizacijos įtakų ir kt.
Antrieji daugiau susiję su lietuviškosios demokratijos realybe – žema politine kultūra, laipsnišku partinės sistemos judėjimu link brandos fazės, pastangomis teisinėmis priemonėmis skatinti partijų skaičiaus mažėjimą, jungimąsi, ir t. t.
Pažangi Lietuva be ja tikinčių žmonių?
Vis dėlto turime atsakyti į klausimą, kodėl reikia kalbėti apie pasitikėjimo valstybe krizę? Dalis kritikų juk būtinai pasakys, kad jokios krizės nėra. Dar kiti būtinai pridurs, kad visų mūsų valstybės ir visuomenės problemų šaltinis yra penki dešimtmečiai imperijos gniaužtuose. Treti sakys, kad visas mūsų problemas išspręs tie iš kaimynės Rytuose dvidešimtmetį kaulijami 20 milijardų JAV dolerių už sovietmečiu padarytą žalą.
Žiūrėti į šiuos tikėtinus vertinimus galima įvairiai, galbūt juose ir esama tiesos grūdo, bet tokie vertinimai neproduktyvūs. Gal prasmingiau būtų vertinti mūsų politinę realybę šaltu protu ir ieškoti sprendimų, kaip išeiti iš aklavietės?
Kaip žengti pirmąjį žingsnį? Kalbėti ir siekti dialogo. Būtent poreikis viešai kalbėti apie pasitikėjimo valstybe, jos priežastis bei galimus ateities scenarijus ir yra pagrindinė šios straipsnių serijos, kurią sudarys dar 7 publikacijos, atsiradimo priežastis.
Pasitikėjimo valstybe krizės centre – nepasitikėjimas politika, politiniu procesu, politinėmis partijomis. Šios straipsnių serijos analizės centre yra politinės partijos – vienas svarbiausių politinės sistemos komponentų. Pati analizė, žinoma, būtų mažai ko verta, jei vertintume vien esamą situaciją, nepateikdami sprendimų ar galimų ateities scenarijų. Štai dėl ko šią seriją baigsiu labiausiai tikėtinu partinės Lietuvos sistemos scenarijumi, o iki jo pateiksiu ir nemažai kitų prasmingų įžvalgų.
Šiandien - pirmoji publikacija. Ji nagrinėja daugiapartinės sistemos atsiradimą Lietuvoje ir rinkimų sistemos įtakas partijų skaičiui.
