Labiausiai paplitusi parlamentų rinkimų sistema pasaulyje yra proporcinė rinkimų sistema, kurią naudoja apie 86 pasaulio šalys (37,2 proc.), antra pagal populiarumą yra mažoritarinė santykinės daugumos rinkimų sistema (angl. First Past The Post System), kurią taiko apie 52 valstybės (22,5 proc.). Lietuvoje galiojančią mišrią rinkimų sistemą taiko apie 20 valstybių (8,6 proc.), tarp kurių yra Armėnija, Gruzija, Meksika, Japonija, Korėja, Tailandas, Tunisas ir kt.
Nuo 1 iki 44
Daugiapartinės sistemos užuomazgos sovietinėje Lietuvoje atsimenamos nuo 1989 m. gruodžio 7 dienos, kai tuometinė LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucijos pataisas, panaikinusias Komunistų partijos monopolį. Tai buvo lemiamas istorinis žingsnis ne tik formaliąja, bet ir simboline prasmėmis.
Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje daugiapartinė sistema įtvirtinta ir 1992 metais priimtame pagrindiniame šalies įstatyme: 35 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis nurodo, jog „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.“
Konstitucijoje taip pat nurodoma, kad politinių partijų bei kitų politinių, visuomeninių darinių steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. Apskritai Lietuvos Konstitucijoje politinės partijos apibrėžiamos siaurai, partijų veiklą reglamentuoja kiti teisės aktai.
Partinei sistemai svarbus 1990 metais priimtas Politinių partijų įstatymas, kuriame pateikiamas ir partijų apibrėžimas – „politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę.“
Tame pačiame įstatyme taip pat nurodoma, kaip šie juridiniai asmenys steigiami, kaip jie veikia, kokios jiems suteikiamos teisės, nustatomos jų reorganizavimo ir likvidavimo, pertvarkymo sąlygos. Minimame įstatyme taip pat nurodoma, jog norint įsteigti politinę partiją būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų.
Turint omenyje dar tik besiformuojančios demokratinės Lietuvos kontekstą, galima spėti, kad pastarasis įstatymo reikalavimas nedideliam politinės partijos steigėjų skaičiui deklaruoja valstybės poziciją daugiapartinės sistemos atžvilgiu – siekiama kuo gausesnės politinių partijų pasiūlos.
Ši Politinių partijų įstatymo nuostata turėti bent tūkstantį narių Lietuvoje galiojo ne vienerius metus, tačiau galimai per didelio (Lietuvoje registruotos 44 partijos), tik formaliai gyvuojančių partijų skaičiaus problemą šalyje imtasi spręsti visai neseniai – 2010 metais. Tuo metu priimta nauja Politinių partijų įstatymo redakcija, kurioje politinių partijų reikalaujama kiekvienais metais Vyriausybės nustatyta tvarka pateikti Teisingumo ministerijai partijų narių sąrašus.
Įstatymo nuostatos įgyvendinimu Teisingumo ministerija dar griežčiau susirūpino šių metų pradžioje, pirmą kartą pareikalavusi visų registruotų politinių partijų įrodyti, jog turi bent 1000 narių. Ministerija pakeitė ir partijų narių sąrašų apskaitos sistemą – dabar be kitų duomenų partijoms reikia nurodyti ir savo narių asmens kodus, o ji tikrins ne atsitiktinai pariktą partijos narių dalį kaip anksčiau, bet 100 proc. partijos narių sąrašuose esančiųjų.
Antraip, pasak ministerijos, partijai gali būti neleista dalyvauti rinkimuose, stabdomas valstybės finansavimas, jai gali grėsti likvidavimas.
Toks Teisingumo ministerijos principingumas, tikėtina, per vienerius metus sumažins bent „popierinių“ politinių partijų dalį, kas yra pozityvus žingsnis link partinės sistemos konsolidacijos.
Proporcinė rinkimų sistema
Vertindami šiandieninę Lietuvos politinę realybę galime teigti, kad minimali politinės partijos steigėjų norma yra per maža, kadangi politinių partijų skaičius Lietuvoje siekia daugiau kaip keturias dešimtis, o kiekvieni rinkimai kaskart pažeria naujienų partijų pasiūlos pusėje. 2012-ieji bus bemaž rekordinis partijų „sėjos“ laikotarpis.
Palankią terpę partijų gausėjimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse be kitų veiksnių skatina ir proporcinė rinkimų sistema, kuri su kai kuriomis modifikacijomis (Seimo rinkimai vykdomi remiantis mišria rinkimų sistema) veikia ir Lietuvoje. Įtakos šiam gausėjimui turi ir žemas rinkimų barjeras, pavienėms partijoms siekiantis 5 proc. ir 7 proc. partijų koalicijoms.
Politologai A. Prazauskas ir I. Unikaitė dar prideda, kad partijų skaičiaus augimą skatina politiniai konfliktai ir jų gausa, asmeninės politikų ambicijos, bet vis tiek akcentuoja proporcinės rinkimų sistemos įtakas.
Apskritai proporcinė rinkimų sistema yra linkusi „generuoti“ didesnį politinių partijų skaičių, nes sudaro palankias sąlygas net ir sąlyginai nedidelėms politinėms partijoms patekti į parlamentą. Koalicinės vyriausybės, kurios yra beveik būtinas atributas proporcines rinkimų sistemas turinčiose valstybėse, dažnai yra atsakingos dėl bendro politinio nestabilumo šalyje bei yra politinių krizių šaltinis.
Šios politinio proceso problemos yra ypač aktualios naujosiose demokratijose, tokiose, kaip Lietuva, kur neefektyvių, vien tik „popieriuje“ egzistuojančių ar įvairiais būdais valdžion patekti siekiančių partijų gausybė apsunkina ir taip nesklandų politinį procesą, neretai klaidina rinkėją, tuo pačiu menkindama pasitikėjimą visa partine sistema bei politiniu procesu apskritai.
Pasitikėjimui kurti, kaip bus parodyta vėlesnėse serijos dalyse, trukdo ir pačių Lietuvos politinių partijų, netgi didžiųjų ir senųjų partijų politinis nenuoseklumas. Nenuoseklumas, susumuotas su anksčiau minėtais veiksniais atima galimybę prognozuoti kito asmens ar organizacijos veiksmus, o prognozuojamumas yra vienas svarbiausių veiksnių pasitikėjimui rastis.
Partinės konsolidacijos ženklai
Minėti Politinių partijų įstatymo pakeitimai bei Teisingumo ministerijos žingsnis naujos įstatymo redakcijos pakeitimams vykdyti gali būti vertinami kaip visiškai nauja, principinga valstybės pozicija daugiapartinės sistemos atžvilgiu – valstybė pripažįsta, kad dabartinis politinių partijų skaičius yra neadekvatus ir reikia daryti konkrečius veiksmus partinės sistemos konsolidacijos kryptimi.
Partinės sistemos „apsivalymas“ tapo dar svarbesnis po 2011 metais priimtų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisų, kurios neabejotinai yra „game-changer“ (angl. žaidimo taisyklių keitėjai) Lietuvos politikos arenoje. Minėtos įstatymo pataisos yra reikšmingos visai tolesnei Lietuvos partinės sistemos raidai.
Didžiulės reikšmės partinei šalies sistemai turi ir praėjusių metų pabaigoje pakeista partijų finansavimo tvarka.
Šis pažiūros skaidrumą garantuojantis Seimo sprendimas slepia didelius pavojus visai politinei šalies sistemai. Bet tai – jau kita šios straipsnių serijos tema.
