2012-ieji Lietuvos partinei sistemai – lūžio metai. Daugelį metų galiojusi politinių partijų finansavimo tvarka iš esmės pasikeitė uždraudus juridiniams asmenims teikti paramą politinėms partijoms.
Prezidentės D. Grybauskaitės pranešime su džiaugsmu teigiama, kad „politiniame šalies gyvenime prasideda naujas etapas – sąžiningesnės, brandesnės, idėjomis, o ne pinigais grįstos politinės sistemos kūrimas. Skaidriau finansuojamos partijos galės atsiriboti nuo interesų grupių įtakos, jaus didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus ir geriau atstovaus žmonių interesams.“ Iš šio ir kitų šalies vadovų pareiškimų spėjame, kad įstatymo pataisomis siekiama atkurti, o gal net sukurti visuomenės pasitikėjimą partijomis.
Esminės sisteminės permainos
Pataisomis parodytas nemažas parlamento narių pritarimas – „už“ balsavo 82, „prieš“ – 7. 17 susilaikė. Pataisomis Seimo nariai uždraudė visiems juridiniams asmenims finansuoti politines partijas ir jų politines kampanijas. Gyventojams suteikta galimybė skirti 1 proc. nuo sumokėto metinio pajamų mokesčio.
Naujoji įstatymo redakcija nustato maksimalią vieno fizinio asmens aukos sumą, negalėsiančią viršyti 10 praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių (VMDU). Patiems kandidatams vienmandatėse rinkimų apygardose bei referendumo iniciatoriams savo politinei kampanijai finansuoti leista skirti dukart didesnę sumą – 20 VMDU. Įstatymas numato ir bendrą fizinio asmens aukų sumą per vienerius kalendorinius metus, kuri, panašiai kaip kai kurių religijų sekėjams, negalės viršyti 10 proc. to asmens gautų pajamų per metus.
Politologiniu aspektu valstybinis partijų finansavimas neabejotinai vertintinas kaip partijų silpnumo požymis. Iš kitos pusės reikia be jokios romantikos vertinti tą politinę situaciją, kurią turime Lietuvoje – demokratinė tradicija šalyje silpna, partijų priklausomybė nuo tam tikrų verslo grupių yra didelė, politinė kultūra menka, o garbės žodžio laikymasis vis dar yra retenybė.
Kritiškai žiūrėdami į politinę situaciją Lietuvoje negalime nepastebėti, kad Seimo nariai, greičiau ne iš uolumo ar atsakomybės jausmo, o iš noro įsiteikti rinkėjui likus mažiau nei metams iki rinkimų, persistengė ir neįvertino svarbaus aspekto – politinės partijos dėl partijų finansavimo įstatymo pataisų trumpam buvo tapusios visiškai priklausomos nuo savo finansuotojo – valstybės, o tai pakerta pačius demokratijos pamatus.
Visai tikėtina, kad politinės partijos po Viešųjų pirkimų įstatymo raide pateko netyčia ir to greičiausiai nenumatė nei Seimas, nei prezidentė. Tas matyti iš Seimo blaškymosi po kelių mėnesių suskubus priimti Viešųjų pirkimo įstatymo pataisas, numačiusias politinėms partijoms įstatymo išimtį.
Tokia pataisa, kai įstatymų leidėjas suteikia sau nuolaidą, nėra garbinga ir sukuria precedentą, kai partijoms taikoma įstatymo išimtis, o kitiems subjektams privalu griežtai jo laikytis. Vis tik reikia sutikti, kad toks Seimo sprendimas laikinai išsprendė problemą, užkirsdamas kelią galimam politinės kampanijos sabotažui. Ilgojo laikotarpio sprendimas privalo būti priimtas jau kitos kadencijos Seime tobulinant Viešųjų pirkimų įstatymą, kur būtų nustatyta visų lygybė prieš įstatymą, ne suteikiant išimtis, o neįtraukiant tam tikrų subjektų į šio įstatymo galiojimo lauką.
Nors politinės partijos ir buvo atleistos nuo viešųjų pirkimų vykdymo, problema kontroversiška, taigi verta platesnės analizės. Panašių svarstymų Lietuvoje pasigesta, bet ne todėl, kad šalyje stigtų politikos profesionalų ar kompetentingų analitikų, bet veikiau dėl to, kad tema nepopuliari ir politiškai pavojinga, o metai – rinkiminiai.
Valstybinio finansavimo grėsmės
Viešųjų pirkimų bei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymų „persidengimas yra pavojingas visam rinkimų procesui, jo rezultatams, taigi ir politinei sistemai. Į šią problemą dėmesį atkreipė ir politologas Lauras Bielinis teigdamas, kad „partijos, kurios yra priklausomos nuo biudžeto, tampa savotiškomis biudžetinėmis struktūromis, kurias galima paveikti per pinigų paskirstymo mechanizmus. Politinės partijos priedermė ir esmė yra buvimas už valstybinio aparato bei biurokratinių įtakų zonos.“
„Valstybinių partijų“ situacija susiklostė, nes pagal Viešųjų pirkimų įstatymą politinės partijos būtų pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybai. Pagal šį įstatymą, juridiniai asmenys daugiau kaip 50 procentų finansuojami iš valstybės, savivaldybių biudžetų tampa perkančiosiomis organizacijomis. Vargu ar partijos būtų pajėgios daugiau kaip pusę gaunamų lėšų pritraukti iš fizinių asmenų, taigi, matyt, visos būtų finansuojamos beveik vien valstybės biudžeto lėšomis. Su šia problema turėtų susidurti net ir didelę rėmėjų bazę turinčios partijos. Taigi galėjome atsidurti padėtyje, kai dauguma šalies politinių partijų, tapusios perkančiosiomis organizacijomis, būtų privalėjusios visus pirkimus vykdyti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Vis tik skaidrumo siekis slepia ir didelių grėsmių.
Kiek reali sabotažo galimybė?
2012 metų vasarį žurnalo „Valstybė“ rengtoje Lietuvos ekonomikos konferencijoje skaitytame pranešime vienos telekomunikacijų bendrovių vadovas, Antanas Zabulis, kiek kitame kontekste, bet kalbėdamas apie viešuosius pirkimus, teigė, kad „reikia pirkti vertę – ne kainą.“
A. Zabulis yra teisus pabrėždamas, kad pagal viešųjų pirkimų praktiką Lietuvoje svarbiausiu kriterijumi viešuosiuose konkursuose yra žema kaina, kuri ne visada užtikrina didžiausią galimai sukuriamą vertę.
Tikėtina, kad partijos būtų priverstos pirkti ne profesionalias, aukščiausio lygio ekspertines, ypač politinės analizės, rinkimų komunikacijos, bet pigiausias paslaugas. Problemų sėkmingam partijų funkcionavimui nekeltų šratinukų, lankstinukų kokybė, bet rinkimų rezultatus iš esmės gali keisti politinės kampanijos organizatorių resursai, patirtis tokią kampaniją vykdyti ir pan. Demokratiniai rinkimai yra kompleksiškas, nuoseklus, įtemptas, didelio profesionalumo, tikslumo reikalaujantis procesas, ypač jautrus informacijos nutekėjimui. Iki suteikiant partijoms Viešųjų pirkimų įstatymo išimtį, niekas nebūtų galėjęs garantuoti, kad vienos partijos rinkimų kampanijos organizavimo konkurso nebūtų galėjusi laimėti konkurentų netiesiogiai, bet realiai kontroliuojama bendrovė, galinti visiškai sėkmingai sabotuoti rinkimus.
Kitas scenarijus galėtų būti ir jokios veiklos nevykdančios bendrovės dalyvavimas partijų rengiamuose konkursuose bei teisinių procesų skatinimas jiems dar pasibaigus bendrovei nepalankia linkme, kas būtų „užprogramuota“ tai kompanijai net nesistengiant laimėti konkurso. Lietuvoje turime praktikos, kai viešieji pirkimai įstringa dėl teisinių ginčų ir žinome, kiek laiko panašūs nesutarimai užtrunka. Dabar, matyt, pateikiami scenarijai jau nebeatrodo kaip sąmokslo teorijos.
Taigi pirminis entuziazmas dėl politinių partijų veiklos skaidrumo blėsta, nors keičiant partijų finansavimo taisykles buvo mažai svarstymų šia tema., nes politiškai tokie svarstymai pavojingi. Bet populizmas neturėtų imi viršų stebint, koks pavojus priėmus panašias įstatymų pataisas kyla demokratiniams principams.
Politinių partijų finansavimo kaita nėra vienintelis būdas kontroliuoti partijas. Vienas svarbiausių politinės kampanijos komponentų – politinės reklama ir jos ribojimai yra kito straipsnio tema.
Šarūnas Gustainis yra Taikomosios politikos instituto ekspertas
