Ši problema gali būti išspręsta labai paprastai tų pačių žmonių, kuriems ir priklausytų su panašiomis visuomenės šunvotėmis kovoti – policijos. Tačiau policininkams į visuomenės problemas nusispjauti. Daugelis jų yra bailūs kaip ką tik iš mamos pilvo išlindę akli kačiukai ir tingesni už ant krosnies po pasaulį važinėjusį Ivaną iš rusiškos pasakos.
Taigi, kol policininkai leidžia laisvalaikį su prostitutėmis, Vilnių valdo benamiai. Ne tos suvargusios močiutės su rožiniais, bet sveiki, fizinį (o gal net ir protinį) darbą galintys dirbti vyrai. Jie užkabinėja praeivius, terorizuoja prabangių viešbučių svečius. Jie slankioja prie kavinių ir restoranų, vagiliauja iš parduotuvių, o po to būriais traukia prie Neries ar Vilnelės gerti savo „bambalių“, palikdami plastikinių butelių, sudaužytos vyno taros ir išmatų šliūžes.
Vilniuje lankiausi šią vasarą ir buvau maloniai nustebinta daugybės gražių permainų. Nuo puikių viešbučių, skoningų (ir gerą maistą siūlančių) restoranų iki keliomis užsienio kalbomis kalbančių paslaugų sektoriaus darbuotojų. Bet taip pat labai asmeniškai susidūriau su tikraisiais miesto valdytojais, kai prie pačioje miesto širdyje esančio viešbučio vienas toks Vilniaus kultūros ambasadorius vidury dienos nukniaukė mano rankinę su nemaža pinigų suma ir visais asmens dokumentais.
Puikiai žinau, kad vagystės pasaulio didmiesčiuose – jokia naujiena ir gali būti apvogtas bet kur. Vis dėlto šiai istorijai pasisukus man netikėta linkme, supratau, kad Vilniaus situacija unikali. Visuomenėje vyrauja geležinė nuostata: išprievartavo – pati kalta, nes sijonas buvo per trumpas; apvogė – irgi pati kalta, nes ne vietoj daiktus pasidėjai. Sakai, saugojai kaip savo akį... tada, vadinasi, per daug daiktų turėjai. Taip tau ir reikia!
Paaiškėjo, kad „bomžai“ turistų prie viešbučių tyko kiekvieną dieną, niokoja viešbučio turtą, tačiau verslininkų skundai į dangų neina. O ką daro policija? Atsakymą į šitą klausimą darbais, o ne žodžiais, pateikė mano bylos tyrėjas. Atvykus į Policijos nuovadą, prisistatė liesutis, madingais džinsiukais apsitempęs vaikinas su gražiu odiniu portfeliu. Pasikvietęs mus į erdvų kabinetą, neskubėdamas rašė ilgą raportą.
Vis bandžiau prašyti, kad su manim nuvyktų į įvykio vietą ir gal galėtų parodyti, kur gyvena Senamiestyje dirbantys „bomžai”. Po trijų valandų laukimo nuovadoje, tyrėjas pagaliau pasiryžo. Nuvykęs su manimi į viešbutį „apklausė“ ten buvusį administratorių – sužinojo jo vardą ir pavardę. Tada išėjo į lauką, paėjo gatvele ir autoritetingai pareiškė: „Tai jis nubėgo į kairę arba į dešinę...“
Žiūrėdama į šį tyrėją pamaniau, kad patekau į kokį nors išdaigų šou ir man vietoj detektyvo atsiuntė užsimaskavusį aktorių. Toliau – dar gražiau. Apsisukęs ant kulno pareigūnas paskelbė nenuginčijamą išvadą: „Matote, kiek žmonių gatvėje? Kur aš dabar jį surasiu?“
Tyrėjo nuostatos nepakeitė ir viešbučio įteikti vaizdo kameros įrašai, kuriuose aiškiai matyti vagis (atrodantis kaip tipiškas darbingo amžiaus Vilniaus „bomžas“), bėgantis su mano rankine. Vilnius pareigūnams pernelyg didelis ir klaidus (įdomu, kaip jų kolegos dirba, pavyzdžiui, Niujorke?), kad surastų asmenį, užfiksuotą vaizdo kamerose atliekantį nusikalstamą veiką. Paklausti, ar iš matymo pažįsta vietinius „bomžus“ ir gal bent galėtų nurodyti, kur jie nakvoja, tyrėjas man numykė: „Kur čia juos pažinosi.“
Nevarginsiu tolesnėmis savo nuotykių detalėmis. Dalį asmeninių dokumentų atgavau, kai porą dienų praleidau pati derėdamasi su tikraisiais Vilniaus valdovais – benamiais; be jokios policijos pagalbos ar palydos. Pinigų, žinoma, niekas negrąžino. Na, „bomžo“ kepenims ir venoms buvo tikra puota... O juk būčiau tuos pinigus išleidusi Lietuvos restoranuose, viešbučiuose ir parduotuvėse ir bent tokiu kukliu būdu parėmusi ekonomiką. O dabar mano lėšos nusėdo juodojoje narkotikų ir pilstuko rinkoje.
Štai mano siūlomas situacijos sprendimas: periodiškai susemti valkatas ir išvežti juos kuo toliau nuo miesto. Tai normali praktika kitose pasaulio šalyse ir tam nereikia milijoninių lėšų, tiesiog policininkai turi pradėti dirbti savo darbą. Kad ir kokie būtų maži jų atlyginimai, susitvarkyti su benamiais yra lengviau, negu gaudyti žmogžudžius. Galiausiai, atlyginimus jiems moka ne benamiai, bet jų apvaginėjami mokesčių mokėtojai ir verslininkai.
Kaip pavyzdį imkime Majamio „South Beach“ rajoną. Šiltas klimatas, būriai turtingų turistų iš viso pasaulio... manytum, kad tai – „bomžų“ ir vagių rojus. Jokiu būdu! Labai retai tenka pamatyti elgetaujantį personažą ir niekada neteko matyti agresyvių vagiliaujančių „bomžų” gaujų.
Stebuklingas receptas? Policija juos tiesiog išveža kuo toliau nuo turistų lankomų vietų ir paleidžia kulniuot atgal, jeigu jie netingi. Ar pakeliui mosteli jiems su gumine lazda per kuprą? Žinoma, ir dar kaip. Majamio valkatos puikiai žino: mėginsi grįžti, vėl gausi lazda per kuprą ir keliausi grotuotame automobilyje į užmiestį.
Pastaba humaniško benamių perauklėjimo gerbėjams, kuriuos toks susidorojimas su vagiliaujančiais atmatomis atrodo nehumaniškas. Aš tikrai „už“, kad su jais dirbtų psichologai, jiems būtų suteikiama reikiama pagalba, socialiniai būstai ir t. t. Tačiau būkime realistai: Lietuvos biudžete šiuo metu lėšų skandinaviško tipo programoms nėra. Jei kalėjimai pas mus – ne kurortai, tai kodėl su valkatomis turi būti elgiamasi tarsi jie būtų mieli, geri, skaniai kvepiantys, mokesčius mokantys, produktyvūs visuomenės nariai?
Nėra lėšų reabilitacijai – marš į Salininkus ar kur nors prie sąvartynų. Jeigu pasirinkai tokį gyvenimo būdą (o didelė dalis jų tikrai jį pasirinko), tai nebūtina norėti misti iš pavogtų turistų pinigų, valgyti gerų restoranų maisto likučius ir teršti Vilniaus centrą. Būkit malonūs pasitenkinti kuklesniu sąvartynų racionu ir rodykit savo nuogas grožybes vieni kitiems, o ne vaikams ir turistams iš užsienio.
Pastaba policininkams. Tarnyba šioje institucijoje yra sunkus ir pavojingas darbas. Vienas mano kaimynas Majamyje yra policininkas. Jo vienintelio langai – su grotomis, aplink namą – aukšta tvora, o už jos laksto įmitęs pitbulis. Kartą klausiau, ko jis bijo. Sako, esu antrankius uždėjęs ne vienam žudikui ir narkotikų prekeiviui; manai, jie nežino, kur aš gyvenu? Turiu visą laiką žiūrėti per petį, toks darbas.
Apie daugelį žmonių tikrai negražu spręsti iš išvaizdos, tačiau Lietuvoje sutikti policininkai (o ypač mano tyrėjas) nespinduliavo nei fizine jėga, nei ištverme. Šalia viešbučio esančios parduotuvės darbuotojai taip pat prasitarė, kad daugelis pareigūnų pažįsta vagiliaujančius benamius, tačiau nenori su jais pyktis. Dar paskui primuš.
Puikiai suprantu Rukloje gyvenantį pilietį, kenčiantį nuo suįžūlėjusių paauglių. „Kai einu į parduotuvę, vaikai manęs prašo pinigų. Ir privalau jų duoti. Jeigu neduosiu, kitą kartą, kai eisiu išgėręs, jie mane sumuš“, - skundėsi jis „Lietuvos rytui“. Bet kai taip pat elgiasi Lietuvos policininkai, kurių šūkis yra „Ginti. Saugoti. Padėti“...
Beje, po mėnesio jau kitas tyrėjas susisiekė su Lietuvoje gyvenančia mano mama ir prašė suteikti leidimą nutraukti bylą. Paklaustas, ar rado vagis, vėl padainavo tą pačią dainelę: „Ką čia besurasi.“
Matyt, vaizdo medžiaga – nepakankami įkalčiai. O jei supykdysi kokį „bomžą“, tai dar ims tas ir purvinu batu švarias kelnytes suteplios; kas gi norėtų tokios bėdos?
