Galima rasti dar skambesnių frazių. Kai kas gal net įtars, jog rusiško kvapo įmonė mėgina išjudinti Lietuvos finansų sistemos pamatus. Tačiau iš tikrųjų kažkas turėjo žengti į praeitį pirmas, o kad tai buvo „Lukoil” – veikiausiai tik sutapimas.
Teisybę sakant, šis degalinių tinklas net ir nebuvo pirmasis.
Apsidairykite: pačiame sostinės centre apstu kavinių, kuriose kabo užrašai „Atsiprašome, aptarnauti su banko kortelėmis nėra galimybių”.
Kai kuriose parduotuvėse irgi laukia įspėjimai, kad atsiskaityti virtualiais pinigais galima tik nuo tam tikros sumos – dažniausiai 20 litų.
Lietuvos prekybininkai jau seniai tvirtina, kad klientas su banko kortele jiems – grynas nuostolis. Galbūt tai ir kiek perdėta, tačiau tiesos grūdas yra.
Stambieji tinklai už kiekvieną atsiskaitymą aiškina mokantys apie 1 proc. nuo sumos, smulkesnės parduotuvės – net iki 3 procentų. Degalinės – apie 7 centus už litrą. Į nuostolius nebrendama, tačiau per metus susidaro įspūdingos sumos.
Ar tikrai tiek? Belieka tikėti, nes bankininkai apie gaunamus komisinius tyli it vandens į burną prisisėmę. Taip pat tylomis jie nuleidžia prekybininkų priekaištus, kad, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje mokesčiai – kur kas mažesni.
Tačiau pas kaimynus ir kiti įkainiai – ne lietuviški. Ar normalu, kad tam pačiam savininkui priklausančiame banke estas už tarptautinį pinigų perdavimą moka eurą, o lietuvis – 100 litų? Gal priežastis – Estijos narystė euro zonoje?
Vargu, nes latviai turi latą, o vis vien moka mažiau.
Kaimynai latviai jau seniai demaskavo bankininkų kartelį (ten jie net nuo 2002-ųjų taikė sutartus įkainius atsiskaitant kortelėmis) ir dosniai apdalijo juos baudomis.
Dar įdomesni dalykai dedasi už Atlanto. JAV rinkos prievaizdams pradėjus tyrimą dėl plėšikiškų mokesčių įtariamieji pasidavė net nesulaukę išvadų.
„Visa” nukentėjusiems prekybininkams turės sumokėti 4 milijardus, „MasterCard” – 2 milijardus, sąmoksle dalyvavę bankininkai – 7,25 mlrd. dolerių.
Ar kas nors yra girdėjęs apie panašų tyrimą Lietuvoje? Bent jau aš – ne. Nors skundų – apstu. Bet pasiskundusiems verslininkams mūsiškiai prižiūrėtojai liepia atnešti konfidencialius dokumentus – sutartis su bankais. Jei jie neatneša – reikalas baigtas, įtarimai nepasitvirtino.
Žinoma, mažai vilčių, kad bedantė Konkurencijos taryba sugebėtų įkąsti gerai pasikausčiusiems bankininkams. Juk iš esmės visi stambesnio masto jos tyrimai baigėsi niekuo.
Sugebėta nubausti tik kelionių agentūras – vos galą su galu suduriančios bendrovės apkaltintos baisiu sąmokslu, nes klientams taikė nuolaidas.
Būtų galima tikėtis, kad šiek tiek prekybininkų ir bankininkų santykiais ims domėtis Lietuvos bankas. Juk jam diriguojantis V.Vasiliauskas – už ypatingą sistemos skaidrumą. Tik koks nors SEB ar „Swedbank” – čia tau ne „Snoras”. Pradėsi knistis po pamatais ir, žiūrėk, nulėks galva.
Todėl nėra ko stebėtis, jei ims atsirasti ir daugiau degalinių, maisto parduotuvių ar viešbučių, kuriuose atsiskaitoma tiktai grynaisiais. Kam nuo to geriau? Verslininkui – gal. Klientui – vargu: juk visąlaik reikės kišenėje nešiotis pluoštelį banknotų. O bankui – dzin, nes kažkur žmonės vis vien grynins pinigus, ir ne už dyką.
Užtat pralaimėtoja – valstybė. Su šešėliu besistengianti kovoti Mokesčių inspekcija palaiko iniciatyvą pamažu pereiti prie elektroninių atsiskaitymų – juk taip nuslėpti nelegalias pajamas daug sudėtingiau.
Tačiau jei akivaizdus prekybininkų ir bankininkų konfliktas tęsis, karaliaus grynieji pinigai. Jie ne visada būna švarūs, užtat už juos įsigyta bandelė – kaip bandelė, o benzinas – kaip benzinas.
