Vien čia patekti – ne tik garbė, bet ir iššūkis, todėl daugelis mielai kartoja nuvalkiotą oficialų olimpinį šūkį, jog „svarbu dalyvauti, o ne laimėti”. Geriausieji nevažiuoja nieko kito, tik laimėti. Ir juos tai skatina daryti ne tik asmeninės ambicijos.
Olimpinės žaidynės jau seniai nėra vien sportas. Taip, daugelis sportininkų čia atvyksta išbandyti savęs. Nes ne visi gali laimėti, tačiau visi veržiasi pasirodyti kaip galima geriau ir tobulėti.
Bet akivaizdus šalių varžymasis užgožia kitą nuvalkiotą posakį: „nepainiokime sporto su politika”. Painioja jį visi ir įvairiausiais būdais. Tiek Kinija, JAV ar Rusija, tiek Lietuva.
Paradoksalu, bet kad ir kiek kas kalbėtų apie olimpinėse žaidynėse įsigalėjusią komerciją, ir toliau svarbiausia vertybė lieka rezultatas.
Nes didžiausią pasididžiavimą kelia momentas, kai kyla vėliava, skamba himnas. Tada išnyksta riba tarp „aš” ir „mes”.
Ar pastebėjote, kaip asmeninis sportininko laimėjimas staiga tampa šūkiu „auksas mūsų”? Ir čia paprastai nėra nieko blogo.
Daugelis tų, kurie matė R. Meilutytės auksinį plaukimą, tikriausiai prisimena, kaip virpėjo širdis, o laimėjus smogė nuoširdaus džiaugsmo banga.
Džiaugsmo už asmeninį sportininkės laimėjimą ir pasididžiavimas savo šalimi, kurį tik sustiprino R. Meilutytės ašaros.
Tai buvo tyras džiaugsmas, kurį patirti dėl visai nepažįstamo žmogaus galima tiesiog stebint varžybas ant sofos. Tai yra sveikas ir tikrasis patriotizmas, kai pergalė ne savinamasi, o ja kartu džiaugiamasi.
Tokia meilė panaikina visus barjerus. Bet mylėti irgi reikia mokėti, nes riba tarp sveiko patriotizmo ir bereikšmio pūtimosi, tuštybės bei buko nacionalizmo – itin slidi.
Pavyzdžiui, Lietuvoje džiaugsmą R. Meilutytės pergale greitai pakeitė tradicinis tarpusavio riejimasis. Iš pradžių pasipylė kaltinimų lavina valdžiai. Kur baseinai? Nėra baseinų. Ką dėl to kaltinti? Aišku, valdžią.
Žiniasklaidai po kaulelį narstant R. Meilutytės gyvenimo istoriją, kuri išties verta Holivudo filmo, buvo paliesta ir kita politikų bei įvairių visuomenės veikėjų tampoma emigracijos tema.
Alų ant sofos siurbiančių, iš pašalpų gyvenančių, imigraciją smerkiančių ir bulvarinius laikraščius išlaikančių britų nusivylimui, ji neatsisakys Lietuvos pilietybės. „Deja” – ne tik provokuojančio kartėlio, bet ir pagarbos pačiai R. Meilutytei neslėpė britų žiniasklaida. Nes ne Lietuvoje, o Anglijoje mokosi ir treniruojasi ši mergina.
Puikiai šneka angliškai, be jokių problemų bendrauja su visų rasių atstovais. Kita vertus, šoką ir siaubą turėjo patirti ir visi mūsų tautiniai šiaudiniai patriotai, dar vakar su žemėmis maišę emigrantus.
Dar visai neseniai, kai Lietuvoje vyko pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, keli nukvakę patriotai dūsavo – girdi, kur tai matyta, kas per žodžiai „pasaulio lietuvis”. Ir vėl ėmė skirstyti į tikrus, grynus, ir nelabai. Ypač tuos „išdavikus”, kurie išvažiavo.
Aišku, ši naftalinu ir provincialiu šovinizmu atsiduodanti logika paprasta: visi turi likti čia ir niekur nevažiuoti.
Ir čia būtina, nors ir neaišku, iš kokių pinigų, sudaryti geriausias sąlygas viskam. Tad jei dabar Lietuvoje pristatysime šimtus baseinų, atsiras tūkstančiai geltonkasių meilutyčių ir veš iš kitų žaidynių aukso medalius.
Atsipeikėkite – to nebus. Taip, baseinų atsiradimas būtų tik į naudą. Vien jau todėl, kad daugiau vaikų išmoktų saugiai elgtis vandenyje – liūdna šią vasarą prigėrusių vandens erelių statistika tai tik įrodo.
Tačiau pastatai patys savaime nieko nereikš, jei juose nebus išmintingo trenerių ir talentingų žmonių, kurie plauktų. O jų pakankamai nėra. Kaip, beje, ir pinigų viskam. Remti sportą, kultūrą, švietimą – o kas svarbesnis? Laimei, šiandien pasaulis tuo ir ypatingas, kad ieškantys žmonės randa kur geriau.
Olimpinės žaidynės Londone – geriausias to pavyzdys. Mieste susitinka įvairių tautų, rasių atstovai ir patys įrodo, ko yra verti, ką gali pasiekti.
Jei R.Meilutytei sudarytos puikios sąlygos Anglijoje – tebūnie. Mergaitė pasinaudojo jomis, o džiaugsmo gavo tiek ji pati, tiek krepšininkų šįsyk nelepinama Lietuva.
Kaip šimtai rusų sportininkų treniruojasi JAV, bet atstovauja savo tėvynei, taip gali ir lietuviai. Tokia šių dienų realybė.
Jeigu žmogus sportuoja ir dalyvauja, pirmiausia tai daro dėl savęs ir tai pirmiausia turėtų gerbti visi tauzijantys apie patriotiškumą.
Kad tas žmogus turi žalią ar kitokios spalvos pasą – tik atsitiktinumas. O jei žmogus prisiėmė atsakomybę atstovauti savo šaliai ir iškovojo medalį, nuo to jo šalis netapo nei geresnė, nei blogesnė.
Tikram šalies patriotui šiais laikais nereikia meilės įrodinėti nacistiniu pasisveikinimu.
Patriotui nebūtina gyventi ir dirbti tėvynėje, užtenka atiduoti visą save.
Būtent tai padarė 15-metė lietuvė. Savo nuoširdumu ji parodė ne tik tikrąją olimpinę dvasią, bet ir geriau atskleidė patriotiškumo esmę nei visi dūsautojai kartu sudėti.
