Garsūs žmonės visuomenei tampa kelrodėmis žvaigždėmis. Ypač jeigu jų kelias į šlovę primena pasaką apie Pelenę, tapusią princese, arba apie bjaurųjį ančiuką, virtusį gulbe.
Regis, panašus likimas atseikėtas Londono olimpiados didvyrei ir visos Lietuvos numylėtine akimirksniu tapusiai R. Meilutytei. Juolab kad pasiekusios pasakišką pergalę plaukikės gyvenimas – irgi toli gražu ne rožėmis klotas.
Tai praėjusio šeštadienio numeryje ir pamėgino parodyti „Lietuvos rytas”.
„Mūsų šeimai teko ištverti labai skaudų ir baisų gyvenimo laikotarpį”, – dienraščiui ištarė plaukimo princesės močiutė A. Meilutienė ir papasakojo istoriją, kurios baigtis – jaunosios sportininkės motinos, įsitraukusios į prieštaringai vertinamo judėjimo veiklą, mįslinga žūtis.
Tačiau po didžiulį skaitytojų susidomėjimą sukėlusios geranoriškos publikacijos internete iškart pratrūko piktų balsų choras: „Kam apie tai rašote?” „Kam juodinate olimpinę čempionę?”
Parašėme tam, kad atskleistume, kokį nepaprastą kelią iki aukščiausio olimpinės pakylos laiptelio reikėjo įveikti mergaitei, kuri būdama tik ketverių metų liko be motinos.
Parašėme tam, kad kiekvienas galėtų lengviau suvokti, kas lėmė tokį paauglės charakterį, apie kurį kalbėdamas sportininkės treneris J. Ruddas neslėpė susižavėjimo.
Pagaliau neiškraipydami faktų ir nenusižengdami žurnalistikos principams parašėme tam, kad parodytume, kas gali grėsti žmogui, susižavėjusiam dvasinę ramybę peršančiais judėjimais, panėšėjančiais į sektas.
