Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas prieš žaidynes prasitarė, jog tikisi septynių medalių. Galima klausti - iš kur? Atsakymą lengva rasti atspausdintame ir LRT sporto redakcijoje ant sienos pakabintame planuotų vietų sąraše, kuriame vienas kolega kasdien stropiai pasižymi atletų iškovotas vietas ir deda pliusus arba minusus - nelygu įvykdyta ikiolimpinė užduotis ar ne.
Įstabus, tiesą sakant, dokumentas tas į du A4 formato lapus telpantis sąrašas. Jį nagrinėjant nesunku atrinkti septynis mūsų potencialius medalininkus: boksininkas Egidijus Kavaliauskas, dviratininkė Simona Krupeckaitė, buriuotoja Gintarė Scheidt, disko metikas Virgilijus Alekna, kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, penkiakovininkė Laura Asadauskaitė ir vyrų krepšinio rinktinė.
Skaičiuojame. E. Kavaliauskas olimpiniame Londono ringe devynias minutes riešais atsargiai paventiliavo orą ir buvo pasiųstas namo. Pasaulinė, europinė, bet ne olimpinė superžvaigždė S. Krupeckaitė liko savuose Pekino olimpiados standartų rėmuose. G. Sheidt, kuri dar prieš žaidynes teigė, kad angliška olimpinė trasa - ne jos svajonių vanduo ir labai daug tikėtis nederėtų, ant prizininkų pakylos irgi neužkopė.
Už V. Alekną laikome suspaudę kumščius, nors atranka ir privertė pasinervinti. Krepšininkų žaidimas kol kas irgi kelia daugiau klausimų negu lozunginių „mes tikime, mes kovosime, mes laimėsime“ nuotaikų.
Medalius skina tie, kuriems, pasak šalies sporto valdininkų, sudarinėjusių olimpinius planus, aukštesnė nei ketvirta ar penkta vietos nešvietė. Penkiolikmetė plaukikė Rūta Meilutytė, kurios vaikiškos džiaugsmo ašaros pravirkdė kone pusę Lietuvos. Imtynininkas Aleksandras Kazakevičius kovos įkarštyje pamušta akimi. Dvidešimtmetis boksininkas Evaldas Petrauskas, ringe lupantis visus taip, tarsi tai būtų kaimo diskotekos muštynės dėl lėto šokio su vietine gražuole.
Ar galima daryti išvadą, kad mūsų olimpinių sporto šakų bosai nesuvokia savo atletų galimybių? Žiūrint į sąrašą ant sienos peršasi kita išvada. Aiškiai matomas polinkis nuvertinti, kad po to nereikėtų klausyti visuomenės kaltinimų.
Tarkime, planas užimti vietas nuo pirmos iki šeštos. Ką tai reiškia? Jei nuo pirmos - kalbame apie pretendentą į olimpinį auksą. Logiška manyti, kad žmogui kovojančiam dėl čempiono titulo, šeštoji vieta turėtų būti asmeninė tragedija. Lentelė sako kitaip: viskas gerai, planas įvykdytas.
Absurdo viršūne derėtų laikyti E. Petrauskui keltus tikslus - nuo 5 iki 17 vietos. Septynioliktąją poziciją naujasis tautos didvyris būtų užėmęs net tuo atveju, jei pirmosios kovos pradžioje griūtų nuo vėjo gūsio ir nebeatsikeltų. Tai būtų reiškę tik tiek, kad E. Petrauskas nepateko tarp šešiolikos stipriausių savo svorio kategorijos boksininkų ir liko tarp tų, kurie pasidalijo septynioliktą poziciją.
Paprasčiau - boksininkui nekelta jokių tikslų. Bet gal tada logiškiau būtų vadinti daiktus tikrais vardais, tiesiog padėkoti sportininkui už tai, kad jis prasimušė į žaidynes ir palinkėti sėkmės? Tačiau jei jau tikslai keliami, tegu jie būna konkretesni, nes susidaro įspūdis, kad mūsų sporto valdininkai turi per daug laisvo laiko. Taupyti jį galima būtų taip: žaibiškai prognozuoji, kad krepšinio rinktinė užims vietą tarp pirmos ir dvyliktos, o, tarkime, maratono bėgikė Remalda Kergytė - tarp pirmos ir 118-tos. Neturėtume jokių galimybių ginčytis: mūsų sporto vyrai - absoliutūs visažiniai.
