Keturiasdešimtmetis atletas du kilogramus sveriantį diską švystelėjo tiek, kad toliau nei 67 metrų nuskriejęs įrankis užtikrino jam ketvirtą vietą. Pasiekimas ne prizinis ir sportiniu atžvilgiu velniškai prastas - tik per žingsnį nuo šlovės laiptelio, tačiau žmogiškoji pergalė išties įspūdinga. Simboliška, jog į penktą dešimtį įžengęs lietuvis į priekį praleido piemenis – 28 metų vokietį R. Hartingą, 27 metų iranietį E. Haddadį bei 33metų estą G. Kanterį. Ir tas pasiekimas visai logiškas - juk lietuvio šlovė nesitęs saulės amžių.
„Šitas medalis bus iškeistas į tauresnį“, - po 2008 metų Pekino olimpiados Vilniaus oro uoste, rankose laikydamas bronzos medalį spaudos konferencijoje prasitarė V. Alekna. Po ketverių metų pažadas įvykdytas su kaupu. Klausiate, kaip? Juk aukštesnės prabos medalio nėra? O kam jo reikia! Legendos gyvos ne apkabinėtos ordinais. Jos tiesiog yra.
Tie, kas vakar žiūrėjo disko metimo transliaciją, matyt, pastebėjo, kaip po pirmo V.Aleknos bandymo, likęs jaunimas sunerimo manydami, kad ir toliau ketvirtoje olimpiadoje iš eilės disko metimo sektoriuje tęsis lietuvio dominavimas.
Vien už tai Virgilijui turime ant kaklo užkabinti ąžuolų lapų vainiką, juk aukščiausio lygio sporte atleto metai ne tik reiškia patirtį, bet ir nenumaldomai artėjančią karjeros pabaigą. Ir jei, kas po antradienio vakaro drįsta sakyti, kad V. Alekna neišpildė mūsų lūkesčių ir neiškovojo medalio, tegu pats stoja ir meta diską. Ar mes bent įsivaizduojame, kiek keturiasdešimtmečiui prireikia sveikatos pasiruošti olimpiadai ir pasiekti ketvirtą rezultatą žaidynėse? Jei ne, tai bent prisiminkime, kiek kartų prieš aštuonerius metus prisitraukdavome prie skersinio ir kiek tai padarome dabar.
Garantuoju, rezultatai bus prastesni, netgi jei ir treniruosimės kasdien. O jei jie kartais būtų geresni, tai vis tiek argumentuodami rasime puikų pasiteisinimą: „nebe jaunystė juk, anksčiau tai pavarydavau“.
Antradienio vakarą televizijos komentatorius susikrimtęs pasakojo apie ketvirtą Virgilijaus užimtą vietą, vis pats savęs klausdamas, ar jam, atletui, ta vieta reikalinga. Kiek vėliau kai kurie naujienų portalai sekdami šį nuostabų lengvaatlečio pasirodymą pažėrė pesimistinėmis antraštėmis pavadintų rašinių su žodelyčiais „per plauką“, „prie slenksčio, deja“.
Atsibuskite! Ar šis vieno žmogaus laimėjimas yra koks itin įslaptintas tautiškumo ir pilietinės dvasios kėlimo planas? Negi tie iki trečios vietos lietuvį skiriantį 65 centimetrai gali sukelti tiek neigiamų emocijų, per kurias išvis pamirštamas šio sportininko fenomenas. Įsiklausykime kaip skamba: „dukart olimpinis, dukart pasaulio ir kartą Europos čempionas“. Kartais netgi geriau ir aiškiau nei „Jūsų Ekscelencija“.
Nepataikauju sportininkui. Tiesiog pripažįstu faktą, kad nuo penkto amžiaus prieš Kristų žinomoje lengvosios atletikos šakos rungtyje ir nuo pirmos 1896 – ų metų olimpiados Atėnuose įtrauktos rungties, V. Aleknos nuskraidintas diskas yra antras pasaulyje. O 2004 metais Atėnuose lietuvis pasiekė iki šiol gyvuojantį olimpinį rekordą, įrankį nusviedęs 69 metrus 89 centimetrus.
Kai olimpiečiai laimi individualiose sporto šakose medalius, mes neiname į gatves ir visa gerkle nešaukiame „Mes laimėjom! Lietuva! Lietuva!“ Geriausiu atveju trumpai ir baimindamiesi kaimynų, dėl triukšmo galinčių iškviesti policiją, stebėdami tautiečių triumfo akimirką riktelėjime namie prie televizoriaus ir užsičiaupiame.
Tiek to džiaugsmo ir užtenka. Ir tik retomis išimtimis (tokiomis kaip šiandien, kai pagerbsime olimpinį auksą iškovojusią plaukikę Rūtą Meilutytę) leidžiame sau švęsti individualių sporto šakų olimpiečių pergales. Tačiau, jei iš anksto mūsų susikurti favoritai pralaimi, nemokame net padėkoti už jų pastangas.
Negi sunku nuoširdžiai pasakyti, ačiū tau, Virgi, už tai, kad Sidnėjuje ir Atėnuose tavo mestas diskas mums atnešė auksą? Ačiū tau už Pekino bronzą. Ačiū už pasaulio ir Europos čempionatų auksą ar bronzą bei už tai, kad trijose olimpiadose iš eilės Lietuvos trispalvė kildavo į viršų.
