Dar kartą apie Garliavos mergaitę ir kitus Lietuvos vaikus

Mergaitės istorija abejingų nepaliko. Žmonėms svarbu, tai kas vyko ir tebevyksta. Įvairių socialinių sluoksnių žmonės kalba ir spėlioja, kaip ji gyvena. Žmonėms rūpi, kadangi dauguma tapatinasi su šia skaudžia istorija, kuri jiems yra nepasibaigusi.

Daugiau nuotraukų (1)

Palmira Rudalevičienė

Aug 9, 2012, 6:07 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 11:38 AM

Šios savaitės „nuotykis“ vaikų darželyje Kaune, kur svetimam žmogui buvo atiduota išsivesti mažą mergaitę iš vaikų darželio, vėl primena Garliavos istoriją, mažamečių teises, mūsų pareigas, įstatyminius aktus, įvairias tarnybas, profesionalus. Ir kelia klausimą: kas už ką atsakingas?

Kur kompetencijos ribos: tėvų, pedagogų, socialinių darbuotojų, juristų, psichiatrų? Tas pats klausimas kyla vėl ir vėl. Laužomi tabu - pas mus juk nieko panašaus nebuvo!

Vieni stebi teisėsaugos žingsnius, kiti domisi, kaip dirba socialinės tarnybos, kaip prisideda psichiatrai, psichologai savo paslaugomis. Žmonės stebi politikų, dvasininkijos veiksmus.

Tai atvejai, įkvepiantys rašytojus, prodiuserius. Profesionalai tam darbui yra ruošiami, specialias programas turi būti išklausę psichiatrai, pediatrai, šeimos gydytojai, o kitų specialybių gydytojai turėti sugebėti įtarti galimos seksualinės prievartos atvejus ir imtis reikiamų priemonių.

Sistema, kuri dirba šioje srityje apima gydytojus, pedagogus, juristus, socialinius darbuotojus, o esant reikalui - ir dvasininkus. Ji veikia tik dirbant kartu, bet ne pavieniui. Panašų modelį turi ir britai. Jungtinėje Karalystėje apie bet kurį įtartiną atveją gydytojas psichiatras privalo informuoti atitinkamas struktūras per 72 valandas, priemonių būtina imtis nedelsiant.

Lietuvos gydytojai, kurie turi licenciją dirbti Jungtinėje Karalystėje, šią savaitę gavo laiškus, supažindinančius su atnaujinta, daugiau budrumo reikalaujančia metodika, seksualinės prievartos prieš vaikus išaiškinimui bei monitoringui. Metodikos įsigalios toje šalyje nuo rudens privaloma tvarka psichiatrams, pediatrams ir šeimos gydytojams, o supratimą turėti ir kokių privalomų priemonių imtis – ir kitų specialybių gydytojams. Tai labai svarbu, nes ir į Lietuvą ateina profesine bei metodinė informacija, kuri čia - nereikalinga. Mes veikiančios sistemos neturime, tad užsieninės metodikos yra egzotiškos. 

Seksualinės prievartos atvejai yra sudėtingi, tačiau jų valdymas ir pagalba nukentėjusiems pas mus neišeina už psichiatro kabineto ribų. Tuo tarpu gydytojo – paciento komunikacijos toli gražu nepakanka. 

O pacientų nemažėja. Štai moteris atvyko iš tolimo rajono nutaikiusi laiką. Nešiojasi simptomus daugybę metų, tyli ir kenčiai, bet „sprogo“ pastebėjusi „tas pačias žymes ant dukterėčios ir sūnėno“, kuriuos vasaros atostogoms į kaimą atvežė sesuo seneliui prižiūrėti. Ją pačią tėvas vaikystėje prievartavo, ji iškentėjo ir toliau kenčia liekamuosius reiškinius, pati sau viena , tyliai, „nejuodindama tėvo vardo“, bet atpažinusi save mažųjų svečių paveiksluose, prarado ramybę. Ji „galinti lengvai tėvą nužudyti.“ Be jokio gailesčio: „Jis užsitarnavo“.

Kitas jaunas vyras paguldytas į ligoninę, nes „ neadekvačiai elgėsi“, tai yra parašė institucijoms laiškus, kad reikia iššaudyti visus, kurie nuskriaudė Garliavos mergaitę. Mat ši istorija jam priminė jo paties vaikiškus išgyvenimus, kuriuos jis nešioja savyje, nuolat „dvasiai kraujuojant“, „tylutėliai it žuvis“, vienas sau kentėdamas.

Išgyvenimai, kurie jį daro psichikos ligoniu, ir galiausiai atvedė į ligoninę. Jis man sako: “Aš žinau, ką ta mergaitė iškentėjo. Tą patį, ką ir aš. Tai yra baisu, siaubinga. Dabar jai šokas, bet kai jai reikės veliau savarankiškai gyventi , bus siaubas“.

Jaunas žmogus, su savuoju skausmu, ganėtinai kritiškas, žino, kas jam darosi, teisingai orientuojasi laike, vietoje. Kenčia, kenčia, kol viskas pratrūksta. Jam palengvėtų, jei galėtų „pašaudyti“. Psichiatrijos ligoninė, kas toliau? Poilsis ir vėl susitikimai ten pat? Sistema neveikia, jos nėra, dirbam kas sau ir kaip papuola - tam kartui.

Kai 2009 metų vasarą dirbdama Jungtinėje Karalystėje paskaičiau lietuvišką internetinę spaudą ir sužinojau apie į Seimą siuntinėtus laiškus apie mergaitės seksualinį išnaudojimą, iškart papasakojau savo kolegoms. Britams buvo įdomu, kaip mes mokėsime tvarkytis ir spręsti problemą, kokią pagalbą mergaitei taikysime.

Pagal jų modelį, ji pirmiausia turėjo būti išvesta iš įtariamų prievartautojų aplinkos. Svarbiausia vaiką izoliuoti nuo skriaudėjo, puoselėti jo psichikos būklę, emocijas, saugoti vaiką bei rodyti jam kuo daugiau rūpesčio ir šilumos, sudaryti galimybes bei sąlygas išgyventi jo amžiui būdingas normalias emocijas. Telefonu susisiekiau ir su saviškiais Lietuvoje, bet mūsų taktika kita - nesikišti, palaukti, kas bus. Gal viskas nurims?

Pedofilijos, seksualinio vaiko išnaudojimo bylos sulaukia atgarsio visuomenėje, kadangi į jas neretai būna įsivėlę turintys gerą reputaciją žinomi visuomenėje asmenys. Būdinga, kad nusikaltėliai yra linkę neigti savo kaltę, būdinga ir tai, kad jie nusižudo patys ar būna nužudomi. Tai vadovėlinės tiesos.

Pati seksualinės prievartos pasekmė gali būti svarstoma pagal vaiko elgesį ir emocijas, mąstymo būdą arba jo asmenybę ir santykius su kitais reikšmingais asmenimis. Mūsų lietuviško varianto atveju reikėtų atkreipti dėmesį į spaudoje aprašytus vaiko elgesio pakitimus - tai „bučiavimąsi, kaip suaugusio žmogaus“. Vaikiškame amžiuje nėra normalu demonstruoti seksualinį elgesį, maža tikimybė vaiką išmokyti tokio elgesio tik pademonstravimo tikslu. Naujosios, papildytos (atsiųstos) metodikos, reikalauja iš specialistų taikyti sankcijas ir vaiko šeimos nariams, privaloma švietimo programą išeiti, socialinių darbuotojų priežiūrą, kad įgytos žinios yra veiksnios, kartotines psichiatrų konsultacijos. Šeimos gydytojai turi sugebėti suaugusius pacientus, savo aplinkoje turinčius vaikų, identifikuoti kaip potencialius seksualinės prievartos vykdytojus, ir imtis tolimesnių rekomenduojamų priemonių.

Bet kuriuo atveju, vaikas saugomas nuo bet kokio kontakto su skriaudėjais. Mažas žmogutis, privalo gauti visą įmanomą pagalbą, priežiūrą, saugumo garantijas, patvirtinamas ekspertų, sugebančių remtis visų komandos narių išvadomis. Jungtinėje Karalystėje pajėgos skiriamos prevenciniam darbui, edukacijai - profesionalų, pacientų, žmonių. Stimuliuojamas sąmoningumas, mokoma net „atpažinti savyje galimą prievartautoją ar smurtautoją“.

Lygindama tai, ką dariau, dirbdama dvejus metus Jungtinėje Karalystėje, ir ką darau turėdama analogiškus atvejus Lietuvoje matau, kad čia galimybės ribotos. Galiu tik gesinti simptomus, išrašyti medikamentus, surengti psichoaterapinį pokalbį. To nepakanka.

O Garliavos mergaitei norisi palinkėti gražaus gyvenimo, kuo daugiau džiaugsmo jame, daug gerų draugų, labai gerų mokytojų, kuo daugiau gerų žmonių aplinkui.

Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, M. Romerio universiteto docentė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.