Grinvičas (Greenwich)
Pietryčių Londone prie Temzės upės Grinvičo miestelyje gimė modernus laikas Greenwich Mean Time (GMT) ir pasaulio laiko juostos pradėtos skaičiuoti būtent nuo šios vietovės. Čia atvykę galite atsistoti ir ant pačios dienovidinio linijos, kur ilguma lygi nuliui, o visa Žemės planeta padalyta į rytų ir vakarų pusrutulius (taigi, vieną koją galima pastatyti ten, kitą šen).
Jūrinis Grinvičas (Maritime Greenwich)
Grinvičas primena pajūrio miestelius – įsikūręs prie vandens, žavingas, švarus ir prabangus. Į jį iš Centrinio Londono kaip tikriesiems senovės keliautojams smagiausia atplaukti laiveliu. Nors iš pirmo žvilgsnio Grinvičas atrodo labiausiai skirtas turistinėms pramogoms, iš tikrųjų šiame rajone verda ir kasdienis Londono gyvenimas: Grinvičo universitete ir Trinity muzikos koledže mokosi studentai, dirba ir gyvena tokie žmonės, kaip mano draugė Veronika, kuri kiekvieną rytą sėda į valtį ir plaukia į darbą Centriniame Londone. Mane visada šiek tiek prajuokina jos pasiteisinimas, kai pavėluoja: „Pražiopsojau 8:26 valtį, kol kita atplaukė, praėjo 20 minučių…”
2012-aisiais Grinvičui suteiktas karališkojo rajono statutas, o Jūrinis Grinvičas įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Jo teritorijoje – parkas, Karališkoji observatorija (Royal Observatory) ir planetariumas (Peter Harrison Planetarium), Senasis karališkasis jūrų laivyno koledžas (Old Royal Naval College), Nacionalinis jūrų muziejus (National Maritime Museum), laivas Cutty Sark, Grinvičo teatras (Greenwich Theatre), Vėduoklių muziejus (Fan Museum), Karalienės namas (Queens House), Šv. Alfegijaus (St. Alfege) bažnyčia ir kitos įžymybės.
Pastaruosius keturis šimtus metų Grinvičas vaidino svarbų vaidmenį plėtojant jūrinę britų imperijos galią. Čia veikė jūreivių ligoninė, Karinio jūrų laivyno pensininkų namai, Karališkajame jūrų laivyno koledže iki pat 1998-ųjų mokėsi studentai.
XVI amžiuje netoliese esančiuose karališkuosiuose Deptfordo (Deptford) ir Vulidžo (Woolwich) dokuose pastatyti pirmieji tik jūrų mūšiams skirti ir patrankomis ginkluoti laivai. Kiekviena šalis, paskelbusi Anglijai karą ir nusprendusi pulti iš Europos per Doverį, buvo priversta išsilaipinti Blakhite (Blackheath) ir žygiuoti sausuma arba sostinę atakuoti iš vandens prie Grinvičo. Tad rajonas visuomet didžiavosi pasitarnaujantis miestui jį gindamas. Be to, jis buvo ideali vieta Europos šalių ambasadoriams sutikti, prieš jiems pasiekiant Londoną, taip pat išsiųsti šnipams į katalikiškas šalis, nepatenkintas naująja protestantiška Anglija.
Temzėje plaukiojo ne tik kariniai, bet ir krovininiai laivai: prieplaukose buvo pakraunama ir iškraunama gausybė prekių ir upės pakrantės bei Grinvičo apylinkės vienu metu buvo pačios turtingiausios pasaulyje.
Senoji Grinvičo istorija ir Tiudorų dinastijos valdovai
Grinviče romėnų laikais stovėjo šventykla, vėliau, jiems išvykus, atkeliavo anglosaksai, kurie dabartinėse parko apylinkėse laidojo mirusiuosius. Grinvičo pavadinimas kilo iš senosios saksų kalbos ir reiškia „žalias kaimas“. Po anglosaksų iš Danijos atplaukė vikingai, kurie trejiems metams įsikūrė paupyje ir pagrobė Kenterburio vyskupą Alfegijų (Alfege). Vyskupą danai po šešių mėnesių nelaisvės nužudė – sakoma, dėl to, kad jis atsisakė išpirkos. Dvasininkas po mirties paskelbtas šventuoju ir dabar jo žūties vietoje stovi Šv. Alfegijaus bažnyčia.
Šioje vietoje bažnyčia stovi tūkstantį metų. Dabartinis pastatas architekto Nikolo Hoksmuro (Nicholas Hawskmoor) baigtas 1711-aisiais.
XV amžiuje Grinvičas pateko į anglų karališkosios šeimos rankas – ant kalvos iškilo tvirtovė ir didingi rūmai. Grinvičą pamėgo karalius Henrikas VII, vienas pirmųjų supratęs karinio jūrų laivyno svarbą. Jis pastatė penkis vien tik mūšiams skirtus laivus, nes iki tol kovoms jūroje šalies valdovai turėdavo krovininius laivus skolintis iš pirklių.
Karaliaus sūnus Henrikas VIII, vadinamas Anglijos karinio laivyno tėvu, flotilę išplėtė iki 40 karinių laivų ir pastatė tuo metu patį didžiausią pasaulyje bronzinėmis patrankomis ginkluotą 50 metrų ilgio ir pusantro tūkstančio tonų svorio karinį laivą Henry Grace à Dieu („Henrikas Dievo malonė“). 1588-aisiais Grinvičo rūmuose Henriko VIII dukros karalienės Elžbietos I taryba kūrė jūrų mūšio su ispanų laivynu (isp. armada), atplaukusiu nuversti protestantų karalienės, strategiją. Ispanai pralaimėjo, Elžbieta I ir toliau vadovavo nuo Katalikų bažnyčios atsiskyrusiai Anglijai ir pabūgę galingo Londono laivyno daugiau niekas nebepuolė.
Cutty Sark laivas
Į Grinvičą iš Centrinio Londono atplaukę laiveliu, išlipsite stotelėje Cutty Sark, pavadintoje čia pat eksponuojamo prekybinio burlaivio garbei. Cutty Sark XIX amžiuje buvo vienas garsiausių ir greičiausių prekybinių laivų pasaulyje, o jo dizainas laikytas to meto šedevru – geležies ir medžio korpusas buvo stiprus ir aptakus, o dėl ant trijų stiebų iškabintų burių arbata iš Kinijos, o vėliau – vilna iš Australijos, Britanijos krantus pasiekdavo greičiau nei konkurentų. Už patį pirmą arbatos derlių pirkliai gaudavo daugiausia pinigų, tad kasmetinės šio produkto gabenimo lenktynės sulaukdavo nepaprasto londoniečių susidomėjimo ir lažybų. Prisikrovęs arbatos Cutty Sark niekuomet neatplaukė pirmas, tačiau gabendamas vilną iš Australijos sumušė greičio rekordą tarp Londono, Sidnėjaus ir Melburno.
Gerbėjų susižavėjimas burlaivio greičiu ir grožiu jį išgelbėjo nuo galo šiukšlyne – buvo įkurta Cutty Sark bendruomenė ir surinkta pakankamai pinigų jo išsaugojimui. 1954-aisiais burlaivis perkeltas į Grinvičą, 2007-aisiais restauruojamas degė (laimei, daugelis detalių buvo išvežta) ir 2012-ųjų balandį vėl atidarytas. Dabar lankytojai gali apžiūrėti korpusą, beveik pačią burlaivio apačią ir įspūdingą denio lygyje įrengtą stiklinį stogą, po kuriuo prisėdę kavinėje galite išgerti arbatos.
Senasis karališkasis jūrų laivyno koledžas (Old Royal Naval College)
Į Grinvičą upe atplaukiančius žmones pasitinka didingas baroko stiliaus pastatų kompleksas, sumanytas Šv. Pauliaus katedrą sukūrusio architekto Kristoferio Reno. Buvusių Grinvičo rūmų vietoje karalienė Marija I sumanė pastatyti jūreivių ligoninę ir prieglaudą, tačiau nenorėjo, kad būtų sugadintas vaizdas į Temzę iš Karalienės namo, esančio ant kalvos, tad Renas, gerbdamas jos prašymą, nusprendė suprojektuoti du identiškus pastatų kompleksus su elegantiškais kupolais ir per vidurį palikti tuščią alėją, kad ponia ir toliau galėtų grožėtis upės vaizdu. Statyba truko nuo 1696 iki 1742 metų, o Renui mirus, darbus vykdė jo mokinys Nikolas Hoksmuras, vėliau – Džonas Vanbrugas (John Vanbrugh) ir Tomas Riplis (Thomas Ripley).
Dabar šiuose pastatuose įsikūręs Grinvičo universitetas ir Trinity muzikos koledžas, tačiau lankytojai gali apžiūrėti jūriniais motyvais, tokiais kaip inkarai ir virvės, išgražintą koplyčią ir pačia prašmatniausia valgykla Europoje vadinamą Tapytąją salę (Painted Hall). Ši valgykla turėjo būti skirta į pensiją išėjusiems jūreiviams pietauti, o dailininkui Džeimsui Tornhilui (James Thornhill) buvo liepta nutapyti kuo daugiau scenų, vaizduojančių Karinio britų jūrų laivyno galią tema „Taika ir laisvė prieš tironiją”. Tornhilas salės lubas tapė 19 metų ir padengė 2 612 kvadratinius metrus. Buvo nuspręsta, kad toks grožis pernelyg prašmantus pensininkų valgyklai, tad jiems buvo pavesta dirbti šios įmantrios užkandinės gidais, ir gerbtini piliečiai čia buvo įleidžiami už nedidelę pinigų sumą.
Tapytoje salėje 1805-aisiais pašarvotas Trafalgaro mūšį su Napoleonu laimėjęs, tačiau mirtinai sužeistas viceadmirolas Horacijus Nelsonas (Horatio Nelson), kurio kūną bendražygiai atgabeno brendžio statinėje (sakoma, kad geriau išsilaikytų). Žuvusio karvedžio pagerbti atėjo 30 tūkst. žmonių, o jo palaikai vėliau upe nuplukdyti į Šv. Pauliaus katedrą.
1869-aisiais pensininkų namai pertvarkyti į Senojo karališkojo jūrų laivyno koledžą ir iki 1998-ųjų tai buvo svarbiausias jūreivių rengimo centras, nuo 1962 iki 1996 metų net turėjęs veikiantį branduolinį reaktorių (apie jį Grinvičo gyventojai net nenutuokė) .
Karališkoji observatorija (Royal Observatory)
Apsilankę Tapytoje salėje, muziejuje ir Karalienės namuose pakilkite į ant kalvos stūksančią Karališkąją observatoriją – Grinvičo laiko ir dienovidinio linijos namus, pasaulio laiko ir nuotolio centrą. Tai viena svarbiausių mokslinių vietų pasaulyje, kur pagal tarptautinį nutarimą Grinvičo laikrodžiams mušant vidurnaktį prasideda kiekviena nauja diena, metai ir tūkstantmečiai.
Karolio II įsakymu 1675-aisiais įkurta observatorija ir paskirtas pirmasis karališkasis astronomas Džonas Flemstidas. Jis buvo pavestas patobulinti navigaciją jūroje ir išrasti astronominį metodą, kuriuo būtų galima išspręsti „ilgumos problemą“, arba laivų poziciją į rytus ir vakarus, kai visiškai nematyti sausumos. Šis uždavinys buvo neatsiejamas nuo tikslaus laiko matavimo.
1707-aisiais prie Sicilijos salų nuskendus visai britų flotilei ir žuvus daugiau kaip 2000 vyrų, Parlamentas pasiryžo kaip įmanoma greičiau pagerinti laivų navigaciją. Įsteigta Ilgumos komisija, kuri paskyrė 20 tūkst. svarų premiją (apie 2 milijonus svarų sterlingų šiais laikais) tam, kas sugebės išmatuoti ilgumą jūroje. Šiam uždaviniui išspręsti prireikė 60 metų ir komisija gavo tiek keisčiausių pasiūlymų, kad „ilgumos radimo“ mįslė tapo fraze, apibūdinančia kvailas ir kvanktelėjusias mokslininkų idėjas. Daugelis žmonių manė, kad jos apskritai niekada niekas neperpras.
Prizą atsiėmė ne garsus astronomas, matematikas ar mokslininkas, bet mažai kam žinomas, rimtų mokslų nebaigęs stalius ir laikrodžių meistras iš Jorkšyro Džonas Harisonas (John Harrison), kurio laikrodžiais Ilgumos komisija iš pradžių nenorėjo patikėti. Vis dėlto jorkšyrietis visiems laikams pakeitė navigacijos jūroje mokslą, o jo originalius laiko matavimo prietaisus galite apžiūrėti Laiko galerijose (Time galleries).
