Lietuviai taip pat beveik ir nepaminėjo eilinės Medininkų tragedijos sukakties. Gali būti, kad tai jau tolima ir nebesvarbi istorija, juk visa buvo seniai, nebeturime vaikų, gimusių sovietmečiu, jau išaugo nauja karta, į kurią dėjome tiek vilčių.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą nauja karta Lietuvos neišsaugojo (po to desperatiškai kovojo prieš nepalyginamai stipresnį priešą). Šių dienų naujoji karta dažnai teigia, kad saugoti nieko nebereikės, niekas čia mūsų neims, o jei norės pavergti, tai lengvai pavergs vamzdžiais ir šilumos kainomis.
Kiti mano, kad dviejų Lietuvos Respublikų iš viso nereikia lyginti, nes anoji Lietuva nevienam atrodo kur kas sėkmingesnis projektas nei dabartinė, o kitiems - kad anie laikai ir šie laikai iš esmės yra nepalyginamai skirtingi. Kas gi nutinka, kad o dvidešimties metų mūsų valstybėje laisvės ir galimybių euforiją keičia nusivylimas ir apatija. Juk ką besakysi – 1940 metų Lietuva buvo kur kas turtingesnę ir intelektualesnė nei 1918-tųjų, o dabartinė pagal visus “techninius” parametrus- pranašesnė už atkurtąją prieš dvidešimt du metus.
Dviejų Lietuvų (o taip pat ir kitų regiono šalių) palyginimų visų pirma imasi istorikai, ir iš dalies geografai, kadangi pasižiūrėję į Europos žemėlapį po Pirmojo pasaulinio karo ir po Šaltojo, panašumų randa išties daug.
Abiem atvejais tai buvo laisvės ir demokratijos galimybė Vidurio Europai, galimybė, kuria tautos neabejotinai pasinaudojo. Šiandien nėra aiškaus racionalaus paaiškinimo, kodėl įvyko taip, kad Vidurio Europos šalys nuo Suomijos iki Balkanų pradėję savo šalių kūrimą nuskurdusiomis bet veržliomis demokratijomis, per du dešimtmečius tapo santykinai turtingais bet demoralizuotais autoritariniais režimais – lengvu Stalino ir Hitlerio grobiu...
Trečiojo dešimtmečio pradžioje sėkmingai apgynė savo teisę gyvuoti, po dviejų dešimčių metų ją prarado. Senosios demokratijos demonstravo abejingumą ir pakantumą politiniams nusikaltimams, o buvusieji didžiai pralaimėję ramiai dalinosi taip greit sugedusį pasaulį.
Šiandien, kaip ir tarpukaryje Vidurio bei Rytų Europa įsivelia į smulkius konfliktus, nepasitikėjimus ir apgavystes. Lietuva kaip jokia kita valstybė pavyzdingai surašė tautinių grupių teises ir pareigas, o šiandien turi „lenko kortą”, Europos organizacijos aiškiai pasakė, kas yra suverenitetas ir apsisprendimas, o gavo karabachus ir padniestres, sugalvojo, kai žmonių labui sudaryti daugiatautę bendruomenę Balkanuose, o gavo etninius getus.
Žmonės buvo pasiruošę gyventi ilgai ir laimingai. O ilgą ir laimingą gyvenimą įsivaizduoja dažniausiai kaip labai buitinį komfortą. Buitinis komfortas, nepalaikomas vertybių, savo ruožtu skatina apsileidimą ir nenorą ginti principus. Politika šia prasme tėra plataus vartojimo prekė, nėra draugų, tik merkantiliniai interesai.
Gyvenimas sukurtas ne moralės pagrindu galiausiai skatina totalių nusivylimą ir agresiją. O toliau – laimi tas, kas žino, ko nori. Aname tarpukaryje, kaip ir dabar Europa nelabai žinojo ko nori (tiesiog gyveno ilgai ir laimingai), tu tarpu gerai žinojo dvi šalys – Vokietija ir Rusija. Šiandien, ne paslaptis, irgi tik kelios Europos šalys tikrai žino.
Reiktų nepamiršti, kad absoliučiai visų mūsų valstybingumų praradimo momentai labai gerai sutapo su vadinamosios pragmatinės politikos dominavimu, su laikotarpiu, kada net didžiausi priešai kai susitarti, kaip pasidalinti politikos objektus. Prieš Antrąjį pasaulinį ir jam prasidėjus, Lietuva buvo labai pragmatiška: nenorėjo smerkti Italijos už agresiją Abisinijoje, laikėsi „neutraliai”, kai buvo dorojama Čekoslovakija, nedrįso užstoti Suomijos žiemos kare.
Juk pragmatiška buvo simpatizuoti sovietams, mat šie bene vieninteliai pasaulyje pripažino Vilnių Lietuvai. Vadinamasis absoliutus neutralitetas tapo absoliučiu neįgalumu, šalis net nepabandė ginti savęs.
Šiandien galime guostis, kad esame integruotos Europos dalis – tai didelis pasiekimas, tačiau visa Europa silpsta ir užuot rūpinusis gynyba, bando įtikinti save ir kitus, kad europiečiai yra geri, gražūs ir teisūs. Europa mano, jog visi ją myli, tiesiog myli pagal apibrėžimą. Europiečiai daug dirba ir kuria, niekam negrasina, o ir kitiems pinigų duoda. Labai pragmatiška.
Pasaulis „dabinasi” ne demokratijos, o veikiau turgaus vėliavomis, suderinti vertybes ir nevertybes darosi vis sunkiau, pirmosios lieka deklaracija pirmame straipsnyje ir tiek. Mes prieš du dešimtmečius patikėjome, kad gerovę mums atneš laisvė, dar gi pritariame, kad nieko tokio, jog Kinija pasitiko ekonominį bumą, ne išsilaisvindama, o laisves gniauždama.
Rusija vadina demokratija tai, kas į ją net nepanašu, o štai mes „civilizuotieji”, nuduodame, kad tikime. Sutinkame su autoritarinių režimų frazeologija – baikime politikuoti, imkimės prekybos. Ir tai veikia, ar vis dar veikia, nes mūsų – vakarietiškoji – pusė naivia tebegalvoja, kad prekiaujantys mažų mažiausiai nekariauja, o jei pasistengia, dar ir laisvėja.
Galima rasti dar ne vieną analogiją tarp ketvirtojo dešimtmečio praeitame amžiuje ir šių laikų. Sako, kad istorija nesikartoja kaip tiksli praeities kopija. Kartojasi, kaip praeities, o kartais – kaip nauja tragedija, komedija ar farsas. Blogu pranašu būti nesinori, geriausia, jei jos neišsipildytų. Tai, ką vadiname istorine atmintimi, yra geras vaistas nuo analogijų. Nereikia verkti, kad istorinės aplinkybės mus visą laiką skriaudžia. Aplinkybes galima formuoti. Tik formą reikia teisingai pasirinkti.
Šiaip ar taip norėtųsi tikėti, kad ir krizė paaiškina: visos šalies likimą statyti ant pragmatizmo kortos yra kur kas rizikingiau nei remtis daug kartų išbandytomis ir ne visai pagarbiai „tradicinėmis” vadinamomis vertybėmis.
