O tuos stebuklingus žodžius pasakė Rūtos tėtis, gavęs mikrofoną dviems sakiniams tarti. Jis visai Lietuvai padėkojo už palaikymą ir pasakė mums visiems, kad jo dukra yra sveika, gera, dora mergaitė, ir kad jam tai yra dar svarbiau, negu medalis!
Po daugelio daugelio metų iš lietuviškos tribūnos nuskambėjo žodis „dora“, jau išnykstantis iš mūsų senosios gražiosios turtingos lietuvių kalbos. Žodis, nebeskambantis, nebesigirdintis, praradęs paklausą ir vertę, išstumtas iš žodyno, iš lūpų, užmirštas jo skambėjimas. Nuskambėjo staiga, džiūgaujant tautai, stebuklingas žodis.
Kas klausė, girdėjo - Rūtos tėčiui neišsprūdo netyčia, bet buvo labai aišku, kad tai yra toks jam savaime suprantamas dalykas, be kurio neįmanomas laimingas gyvenimas. Tai yra vertybių vertybė, tikrasis turtas. Ir tai neabejotina tiesa.
Stengiausi prisiminti visas įspūdingesnes,įsimintinas žymių žmonių kalbas. Neprisimenu, kas būtų viešai garbinęs, „propagavęs“ dorą. Išreiškęs pasididžiavimą ja. Nepriklausomybės laikais toks žodis neskambėjo nei parlamento rūmuose, nei Prezidentūroje, nebuvo minimas nei TV laidose, nei per radiją. Neminimas jis ir partijų programose (nors ir artėja rinkimai). Ar ta dora jau tokia nesvarbi ir nebereikalinga? Istorija mums primena, kad tai buvo kadaise stipri Lietuvos savybė, garsinusi šalį ir padėjusi atsilaikyti per niokojančias audras, atsitiesti po sukrėtimų.
Dabar laikai kiti, bet žmonės panašūs, o psichiatrijos kabinete amžinai narpliojamos tos pačios amžinos meilės temos. Yra begalė formuluočių, pavadinimų, įvardinimų, pateisinimų, neigimų bei prieštaravimų, bet esmė labai dažnai sukasi apie tai, kas su kuo ir kodėl, ką dabar daryti, kaip gyventi? O gal išvis negyventi? Šitaip nuo normos savaime jau krypstame į patologiją.
Lietuvos himno žodžiais giedame: „Tegu mūsų vaikai eina vien takais dorybių“. Tai – kiekvienam pažįstamos eilutės, tačiau jau beveik užmirštas palinkėjimas mūsų vaikams, sau patiems. O juk čia - ir žavesys, ir jėga, ir prasmė. Nepamirškime to.
Tai – trumpas komentaras, įkvėptas trumpų olimpinės čempionės tėčio ištartų dviejų jaudinančių sakinių. Na, o Rūtai – dar sykį ačiū ir sėkmės, sėkmės!
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus psichikos sveikatos centro ( Vasaros 5 ) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.
