Jie buvo atimti teismus nusprendus, jog dėl buvusio sutuoktinio grasinimų grįžus iš kalėjimo išžudyti šeimą jos gyvybei iškilęs realus pavojus. Dėl tokios grėsmės lietuvei buvo atimtos motinystės teisės, vaikai oficialiai pripažinti našlaičiais ir pakeitus tapatybes apgyvendinti pas laikinuosius globėjus.
Marijos (jos ir kitų šeimos narių vardai pakeisti – red.) gyvenimą Norvegijoje drąsiai galima pavadinti niūria egzistencija. Jauna moteris čia žinoma svetimu vardu bei pavarde, jos gyvenamosios vietos adresas įslaptintas. Marija namo privalo grįžti griežtai nustatytu laiku, į įslaptintą būstą negali pasikviesti svečių, griežtai draudžiama kam nors išduoti savo tikrąjį vardą.
Norvegijos institucijos nuolatos stebi su kuo lietuvė bendrauja, jai draudžiama bendrauti su šioje šalyje apsistojusiais tautiečiais, pabrėžtinai rekomenduojama nutraukti ryšius su Lietuva. Iškilus bent menkiausiai grėsmei ji nedelsiant bus perkelta į kitą miestą, parūpinta nauja gyvenamoji vieta.
Ilgiau nei metus moteris negali palaikyti jokių ryšių su savo vaikais – 8 metų Maksimu ir 17-mečiu Luku (abiejų vaikų vardai pakeisti – red.). Moteris nežino kur jie gyvena. Norvegijos institucijos vaikus paėmė saugodamos nuo, jų manymu, gresiančio mirtino pavojaus, o motina baiminasi, kad su pakeistomis pavardėmis globėjų šeimose gyvenantys sūnūs bus įvaikinti ir ji visam gyvenimui neteks galimybės juos bent kartą pamatyti.
Pagal griežtas nukentėjusiems asmenims taikomas apsaugos programos „Kodas 6“ taisykles su laikina tapatybe gyvenanti Marija nėra nei svarbi liudininkė valstybinės reikšmės byloje, nei specialias užduotis vykdžiusi ir teroristų myriop pasmerkta specialiųjų tarnybų agentė. Šios moters gyvenimą drąsiai galima pavadinti nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių deriniu, kuriame persipynė meilė, gaivališkas smurtas, laimės ieškojimas Norvegijoje, uolūs šios šalies teisėsaugininkai ir visiškai kitaip nei Lietuvoje veikiančios šios šalies institucijos.
Gyvenimas despoto šešėlyje
Marijos gyvenimo istorija tarsi nieko neišsiskiria nuo daugybės kitų, smurtą patiriančių, ujamų ir skriaudžiamų Lietuvos moterų.
Su buvusiu vyru Valdu (vardas pakeistas – red.) ji susipažino beveik prieš du dešimtmečius. Nors merginai jau tada nerimą kėlė vyro impulsyvumas bei nevaldomi agresijos priepuoliai, akla meilė padarė savo.
Šeimą išlaikęs vyras smurtauti nesiliovė net ir gimus pirmagimiam sūnui. Su lrytas.lt žurnalistu slaptoje vietoje susitikusi Marija sakė negalinti suskaičiuoti visų sutuoktinio išpuolių, jos namuose skraidė televizoriai, dužo indai, nuolatos buvo mojuojama kumščiais bei kitais, po ranka pasitaikiusiais daiktais.
Despotas sužvėrėdavo nuo menkiausios smulkmenos, gaivališkos agresijos proveržių priežastimi galėdavo tapti neatsargiai ištarta frazė, menkiausias įtarimas neištikimybe ar tiesiog keistas, nežinia kuo jam neįtikęs žvilgsnis. Valdas smurtaudavo ne tik namuose, dėl išpuolių prieš niekuo dėtus žmones jį puikiai žinojo ir policija, ir teisėjai – smurtininkas Lietuvoje buvo teistas ir baustas net 7 kartus.
Gyvenant pragariškomis sąlygomis prieš aštuonerius metu pora susilaukė antrojo sūnaus. Jo atėjimas į šį pasaulį taip pat buvo palydėtas tėvo smurto. Veždamas Mariją gimdyti Valdas ieškojo vietos savo automobiliui pastatyti, manevruodamas užtvėrė siaurą kelią, dėl ko susidarė mašinų grūstis. Vyrą įsiutino skubančio vairuotojo paspaustas garso signalas, savo visureigiu, kuriame sėdėti tuoj tuoj gimdyti besirengianti Marija jis įsibėgėjęs net kelis kartus taranavo niekuo dėto žmogaus automobilį, vėliau iššoko laukan, metaliniu strypu puolė talžyti žmogų, sulaužė jam ranką.
„Kai viskas vyko, jis kelis kartus taranavo to žmogaus mašiną, aš buvau viduje. Nuo patirtų stiprių smūgių gimdymas vyko sunkiai, su įvairiomis komplikacijomis“, - sunkiai rinkdama žodžius lrytas.lt žurnalistui pasakojo moteris.
Gelbėtis nuo smurto – į Norvegiją
Gimus antram sūnui Marijos gyvenimas nepasikeitė, moteris toliau kentė sutuoktinio smurto priepuolius, kol galiausiai apsisprendė radikaliai pakeisti gyvenimo būdą. 2005-ųjų rudenį ji išvyko į Norvegiją, savo vaikus palikdama prižiūrėti artimiesiems.
Sprendimui vykti į Norvegiją įtakos turėjo ne tik vyro siautėjimas. Iki to pinigus uždirbęs vyras liko be mėgstamo užsiėmimo, pareiškė kito darbo neieškosiąs ir ištisas dienas praleisdavo namie prie televizoriaus.
Norvegijoje Marijai teko sunkiai dirbti, kol užsitikrino stabilias pajamas, galėjo išsinuomoti kuklų būstą. Pusėtinos buities sąlygos ir stabilios pajamos 2008-ųjų pavasarį lietuvei leido prašyti vietos valdžios leidimo į jų šalį atsivežti savo vaikus. Iki to sunkiai dirbusi moteris beveik visus pinigus siuntė į Lietuvą savo vaikams, kai tik galėjo, grįždavo į gimtinę pas savo sūnus.
Regis, Marijos gyvenimas Norvegijoje turėjo pasikeisti iš esmės – šalia du vaikai, savo, nors ir nuomojami namai, aukštas šalies pragyvenimo lygis. Deja, moters lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta.
Visą dramatišką šios moters istoriją skaitykite rytoj dienraštyje „Lietuvos rytas“
