Vienoje didžiausių pasaulyje kompiuterių procesorių kompanijoje „Intel“ dirbanti D. Narbutienė sako, kad jausmas toli nuo tėvynės dėvėti lietuviškus drabužius ir nešti savo šalies vėliavą – nepakartojamas.
Portalas lrytas.lt su D. Narbutiene kalbėjosi ne tik apie tai, bet ir kitus svarbius dalykus, kuriuos suvoki gyvendamas toli nuo tėvynės.
- Socialinio tinklapio „Facebook“ profilyje pasikeitėte savo nuotrauka. Joje jūs – su tautiniais drabužiais.
- Taip, nes dalyvavau tautinėje eisenoje, skirtoje olimpinėms žaidynėms. Viso „Intel“ kompanijoje darbuojasi apie šimtas įvairių tautybių žmonių. Todėl olimpinių žaidynių proga vadovai surengė tautų eiseną. Ji vyko Naujosios Meksikos valstijoje, Rio Rančos mieste, kur yra viena iš mūsų gamyklų.
Kai sužinojau, kad vyks tokia eisena, iš karto nusiunčiau elektroninius laiškus visiems Naujosios Meksikos lietuviams. Naujoji Meksika – ne Čikaga, kur gausu lietuvių. Mūsų čia – vos kelios dešimtys.
Visi svarstėme, kaip turėčiau apsirengti. Labai norėjau tautinio kostiumo. Tik vilčių buvo mažai. Iš kur tolimoje valstijoje juos gauti? Bet įvyko stebuklas. Viena lietuvė juos turėjo! Džiaugiuosi, kad lietuviško tautinio kostiumo pasiuvimas yra dėkingas – jį gali dėvėti bemaž bet kokio sudėjimo žmogus.
- Nešėte ir Lietuvos trispalvę. Iš kur gavote?
- Kai pranešiau organizatoriams, kad atstovausiu Lietuvai, jie iš karto užsakė lietuvišką vėliavą. Ir po eisenos ji liko kabėti gamyklos teritorijoje. Kartu su kitomis vėliavomis ji plevėsuos tol, kol baigsis žaidynės.
Po to vėl vyks eisena. Jos organizatoriai šį kartą nori kad aš su Lietuvos vėliava žengčiau pačiame eisenos priešakyje.
- Kokie keliai jus atvedė į „Intel“?
- Naujojoje Meksikoje atsidūriau ištekėjusi už savo vyro Pauliaus. Jis – pokario emigrantų iš Lietuvos vaikas. Mudu susipažinome, kai jis viešėjo Vilniuje.
Lietuvoje dirbau Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Kai apsigyvenau Naujojoje Meksikoje, vieną dieną Paulius nuvežė mane prie „Intel“ gamyklos ir pasakė, kad aš turėčiau dirbti čia. Tai, anot jo, labiausiai panašu į mano buvusį darbą Lietuvoje.
Tada man tai atrodė nerealu. Bet Pauliaus žodžiai išsipildė – dirbu šioje gamykloje jau 13 metų.
- Kaip mostelėjus burtų lazdele?
- Ne visai. Pirmasis bandymas įsidarbinti nebuvo sėkmingas. Tada nutariau, jog man reikia mokytis. Įstojau į vietinį koledžą, taip pat intensyviai mokiausi anglų kalbos.
„Intel“ bendradarbiavo su tuo koledžu. Mokslai man sekėsi puikiai. Kaip pažangi studentė gavau vienkartinę kompanijos stipendiją ir galimybę atlikti praktiką gamykloje. Mano pastangos dirbti gerai buvo įvertintos – po praktikos sulaukiau pasiūlymo dirbti. Tai man buvo didelis pasiekimas ir mano sunkaus darbo įvertinimas. Jaučiausi kaip laimės kūdikis.
- Koks jūsų darbas gamykloje, ką jūs veikiate?
Mano pareigos – inžinierė technikė, o pagrindinis darbas – gamybos priežiūra. Turiu užtikrinti, kad gamyba vyktų sklandžiai. Gamybos procesas labai ilgas ir sudėtingas, ir jei kažkas nutinka, sustoja visa gamyba.
„Intel“ - tarptautinė kompanija, turinti savo gamyklas Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Tai - viena didžiausių ir toliausiai pažengusių kompanijų puslaidininkių technologijoje.
- Mes, gyvenantys Lietuvoje, dažnai priekaištaujame savo darbdaviams dėl to, jog šie kelia per aukštus reikalavimus ir darbuotojus engia, netoleruoja per dažnų kavos pertraukėlių, pasikalbėjimų su kolegomis. Kokia situacija yra „Intel“ gamyklose?
- Tai puiki kompanija, kuri rūpinasi savo darbuotojais ir net jų šeimų gerove. Tačiau darbas yra darbas. Mes darbe dėvime ne tik specialius drabužius, tačiau ir veido kaukes. Todėl vienas kitą labiau pažįstame iš balsų ir eisenos, o ne iš veido bruožų. Mūsų darbe yra švariau ir steriliau nei operacinėje. Todėl apie jokį kavos gėrimą negali būti net kalbos. Darbo metu mes esame labai užimti.
Per 12 valandų mums suteikiamos dvi pertraukos. Tada turime išeiti iš cecho ir tada galime daryti, ką norime.
Pietaujame vietos kavinėje arba valgome savo atsineštą maistą. Yra visos sąlygos jį išlaikyti šviežią ir pasišildyti specialiai įrengtose virtuvėse. Visi gėrimai vietos kavinėje yra nemokami.
Kadangi kompanija rūpinasi visų sveikata, vaisius mums siūlo nemokamai. Šventinėmis dienomis pietūs įmonės kavinėje taip pat būna nemokami. Kartais esame palepinami kokiais nors skanėstais. Taip pat per pertrauką galime eiti i specialų poilsio kambarį ir pasinaudoti kompiuteriais.
- Dažnam lietuviui, dirbančiam samdomą darbą, jūsų mintys ir lojalumas savo kompanijai atrodytų keistas. Mes jau tokie, mėgstantys paburnoti ant savo darbdavių, skųstis esama situacija. Jūs savo darbdaviams žeriate komplimentus.
- Bet tai išties puiki kompanija. Mūsų darbdaviai supranta, kad jei jie sukurs geresnes sąlygas savo darbuotojams, tai jiems sugrįš atgal: gerais daro rezultatais.
„Intel“ labai remia mokslą, skiria daug stipendijų moksleiviams. Mūsų kompanijoje yra grupė žmonių, kurie sukūrė judėjimą, pavadintą „Čia yra nuostabu dirbti“. Jie organizuoja įvairius renginius, šeimos kviečiamos į koncertus, kiną, sporto varžybas, atrakcionų parkus. Išlaidas padengia kompanija.
Taip pat vyksta įvairios paskaitos. Be to, mūsų gamykloje įrengti du šiuolaikiniai sporto kompleksai. Po darbo arba per pertraukas žmonės gali sportuoti. Dirba net instruktorius, kuris konsultuoja sporto ar sveikatos klausimais. Neseniai atsidarė ir didelis sveikatos centras, kur darbuotojams ir jų šeimų nariams suteikiama kvalifikuota pagalba.
Kompanijai yra labai svarbu darbo sauga. Į tai investuojami milijonai dolerių. Jų nuomone, atėjęs į darbą žmogus turi sveikas sugrįžti namo. Gamykloje yra pirmosios pagalbos teikimo grupė – jei kas nors nutiktų, jie gali kvalifikuotai suteikti pirmąją pagalbą.
- Ten dirbate jau 13 metų. Valstijoje, kurioje gyvenate, lietuvių mažai. Jūsų vyras – pokario emigrantų sūnus, jau gimęs JAV. Todėl ir lietuvių kalbą greičiausiai jau baigiate pamiršti?
- Tikrai ne. Kadangi Pauliaus tėvai tuo laiku, kai jis gimė, gerai nemokėjo anglų kalbos, tad Paulius dar vaikystėje išmoko lietuviškai. Vėliau, kai ėmė mokytis, žinoma, ėmė bendrauti anglų kalba. Natūralu, kad gimtoji kalba buvo šiek tiek apleista. Dabar mes jau 17 metų kartu, o per šį laiką jo lietuvių kalbos įgūdžiai pagerėjo. Namuose kalbame tik lietuviškai. Jei aš užsimiršusi ką nors pasakau angliškai, jis man sako: „Nesuprantu“.
- Ar jūsų vyras taip pat dirba toje pačioje gamykloje?
- Ne. Paulius jau dagiau nei dvidešimt metų dirba Naujosios Meksikos vyriausybėje. Šiuo metu jis – Naujosios Meksikos kultūros ministro patarėjas ekonomikai ir specialiesiems projektams.
- Lietuvoje apsilankote?
- Taip. Gal ne taip dažnai, kaip norėtume. Kitą kartą, viešėdama Lietuvoje, būtinai įsigysiu tautinius drabužius. Paulius, o ir kiti lietuviai sakė, kad jie man puikiai tinka. Be to, su jais jaučiuosi arčiau Lietuvos. Myliu savo šalį. Taip pat myliu ir Ameriką. Ji tapo mano namais.
