Olimpiada ir Rūtos Meilutytės auksas davė tokį geros nuotaikos užtaisą, kad jo užteks ištisai žmonių kartai (nors, kaip ir anksčiau, užsieniečiai mūsų laimėjimu džiaugiasi labiau nei mes patys, arba, tiksliau, kai kurie iš mūsų). BBC radijas manęs klausė: „Sakyk, koks jausmas Lietuvoje?“ Sakau – jau 22 metus nebuvo taip smagu. „Eik sau“, – sako man laidos vedėjas. Sakau – taip, o paskui svarstau, gal persūdžiau. Perkračiau mintyse pastaruosius 22 metus – ne, tikrai nemelavau.
Aš neatsimenu tokio smagumo ir tokio pakilimo.Tai štai, o vasara pagaliau džiugina karščiais (na, žemdirbiai turbūt vis tiek skųsis, bet ką jau jiems padarysi). Štai apie juos rašo: „Nerimauja, ką reikės daryti su labai dideliu grūdų derliumi.“ Mat kaip. Nes jeigu būtų blogas derlius, turbūt būtų džiaugęsi ir dėkoję Dievui ir Vyriausybei.
Benzinas brangsta pamažu, mokesčiai nedidėja, darbo ieškančių mažiau, nei siūlomų darbų, Palangoje poilsiautojų daug kaip niekada, Vilniuje turistai negali prasigrūsti gatvėmis, ir pinigai nors ir nekrenta aukso lietumi, bet patikimai laša. Miškuose – grybai, ežeruose kimba žuvys.Net ir politinės perspektyvos, pagalvojus, džiugina: vakarykščiai politikai išsekusiomis baterijomis ir išsukiotomis lemputėms, bandę burtis po violetinėmis vėliavomis, persiriejo ir susiginčijo taip, kad jau niekas neatskiria, kurie čia pagrindiniai kovotojai su klanu ir kuris iš kelių sąrašų griežčiausiai atkeršys nedorėliams ir surengs linksmiausias šventes su nemokamais pieno desertais. Mažosios politinės partijos, regis, surinks balsų kruopeles: čia kaip mitingai už mergaitę; pirma žada, kad ateis pusė Lietuvos, paskui susirenka aštuoni asmenys, ir tie atrodo nuobodžiaujantys.
Tačiau kaip visuomet pavojų yra, nes priešai nesnaudžia. Štai jums situacija: sostinės Pašilaičių mikrorajone (kitų miestų gyventojams pasakysiu, kad tai vienas vidutiniškai patrauklių ir šiek tiek nuo centro nutolusių gelžbetoninių daugiabučių namų mikrorajonų) kažkas išnuomojo ir pripūtė prie namų savo šventei čiuožinėjimo kalnelį vaikams – tokį, kur galima užlipti ir šliuožti ant užpakalio žemyn.
Kokia čia istorija? Jokios istorijos čia nėra. Kalnelis yra kalnelis, na, kaip vaikiškas margas sviedinukas lauke, kaip smėlio dėžė, kaip gėlių vazonas po langu. Ne, palūkėkit, ne viskas taip paprasta.
Istorija yra tokia, kad atsirado, nes kur jie dėsis, neįtikėtino bjaurumo kaimynų, nufotografavusių, apskundusių vietos valdžiai (įtariu – ir policijai) ir vaitojančių apie tai, kaip sutrukdyta jų ramybė, nes „oligarchų“ linksmybės lauke net ir vaiką kažkam pažadino.
Vaiką, tik pagalvokite, reikėjo vėl sūpuoti, kad užmigtų. Matyt, netoliese nebuvo psichotropinės antklodės, netaisyklingai „kaldrute“ liaudyje vadinamos. Iš pradžių stebėjausi – Dieve mano, ar jau daugiau nėra kuo piktintis? Ar jau daugiau nėra ko apskųsti? Paskui supratau: bjaurios moteriškės, kurias prisimenu iš vaikystės, gyvenančios dabartinio Savanorių prospekto daugiabutyje, niekur nedingo, jos užsikonservavo ir gyvena šalia mūsų. Tai – net ne moteriškės. Tai unikalaus, išskirtinai atstumiančio charakterio bobos, nuodijančios visiems gyvenimą.
Jos būna abiejų lyčių – viena vyriškos lyties būtybė, tūnanti gretimoje laiptinėje ir periodiškai užgerianti, kartais šeštą valandą ryto pažadinanti riksmais ir rietenomis visus aplinkinius gyventojus. Aš tas bobas prisimenu iš vaikystės. Joms viskas visada blogai – tuo jos panašios į vidutinį komentatorių internete. Jos labiausiai už viską nekenčia vaikų, barasi ir liepia uždaryti laiptinės duris, jei palieki atviras (nes apvogs). Barasi ir liepia jas palikti atviras, jei uždarai (nes karšta, ir reikia kad skersvėjis prapūstų). Jos visur kišasi. Anksčiau sėdėdavo ant suoliukų prie namų ir komentuodavo visus praeinančius, dabar kiek prisibijo tai daryti, bet užtat atmintinai žino, kam pasiskųsti.
Jos kovoja su vaikais, žaidžiančiais sviediniu, jas erzina šunys ir dviračiai laiptinėse, jos amžinai susiraukusios: jas nesunkiai galima pastebėti senuose pašto skyriuose, seniūnijose ir vaistinėse, kur nėra automatinių durų. Jei joms prilaikai atidarytas duris, niekada nepadėkoja, nelinkteli galva, neatsisuka, tik eina priekin kaip parūgusios, supelijusios pilko šieno kaugės. Prekybos centruose jos visada bara jaunas kasininkes, nes visada įsivaizduoja, kad jas bando apgauti, nepritaikiusios kokios nors nuolaidos, o vaistinėse jos neatsimena, ko atėjusios, ir dėl to labai siunta ant vaistininkių („Man reikia to, ką aną kartą išrašė.“).
Jos yra didžiausia grėsmė, nes kaip terminatoriai stebi aplinką, pastebi bet kokią džiaugsmo apraišką ir stengiasi ją sunaikinti. Tai jos gyvenamuosiuose namuose steigia komitetus, kovojančius su bet kokiomis statybomis šūvio atstumu, o jei galima – apskritai visame mieste. Jos, jei galėtų, uždarytų mieste visus barus, naktinius klubus, restoranus, o pajūryje uždraustų šlapių marškinėlių konkursus ir visas kitas pramogas, ypač jei pramogos patinka jaunimui. Ir joms viskas gyvenime trukdo. Atsimenu, kai du kartus per metus pradėjo kaitalioti vasaros ir žiemos laiką, jos skųsdavosi, kad „vaikus visiškai išmuša iš ritmo“, ir todėl gyvenimas sutrinka pusmečiui, iki kito laiko keitimo.
Pažadintos naktį iš miego gali išvardinti trisdešimt prekių ir paslaugų, kurios pabrango, net jei nė viena tų prekių ir paslaugų nesinaudoja. Bet pripučiamasis atrakcionas yra baisus dalykas. Seniūnijos pastatytos girgždančios sūpynės kieme būdavo labai blogas sprendimas, bet čia pasilinksminimas pastatytas savavališkai, ant šaligatvio, už savo pinigus – ar gali būti labiau akiplėšiškas būdas kaimynams nesiskaityti su aplinkiniais? Kitą dieną atrakcioną nuims, o susiraukusioms skundikėms liks trauma ilgam – dar ilgai galės prisiminti, už ką nekenčia kaimynų.
Todėl ir svajoju, kad ateis tokia diena, kai kiekvieno daugiabučio gyventojai pastatys vasarą vaikams prie namo pripučiamąjį atrakcioną, ir jų bus tiek daug, kad piktuolės ir piktuoliai pasiklys tarp jų, susipainios ir nebežinos, dėl kurio jau pasipiktino, o dėl kurio – dar reikia piktintis ir skųstis, ir tada numos ranka, ir pasislėps savo tamsiuose butuose, užsitrauks užuolaidas, ir tada galėsime netrukdomai gyventi taip, kaip mums patinka.
