Dažniausiai nesuprantu mūsų prezidentės sprendimų. Esu eilinis savo reikaluose paskendęs pilietis, per mažai gilinuosi į strateginius valstybės reikalus, mažai nutuokiu politikos užkaborius, o gal ir pačios prezidentės spartietiškas (lakoniškas) kalbėjimo būdas man nėra intelektualiai įkandamas. Tačiau šio jos veiksmo tikslingumas ir galimos pasekmės man yra suprantamos ir itin priimtinos.
Gera eiliniam piliečiui suprasti ir jausti pasitikėjimą savo valdžia. Tik tokia ir yra valdžios prasmė bei tikslas – sukurti piliečiams stabilaus, saugaus ir verto būvio sąlygas, kad nuosekliu darbu jie patys išsiskleistų ir sutelktų vertingą bendrabūvį – kuriančių piliečių valstybę. Štai kokia gyvenimo Lietuvoje perspektyva mane džiugina. Patikėjau, kad man, mano šeimai ir bičiuliams, ir visiems Lietuvos žmonėms gyventi ir dirbti savo Tėvynėje bus geriau.
Jau kuris metas baugu dėl sparčiai degraduojančio politikų korupcijos lygio, „šaikų“ suklestėjimo - ne tiek gatvėje, kiek teisėtvarkoje, netikėjimu ir nepasitikėjimu savo valstybe, emigracijos mastu. Viduje nenumaldomai kirba dieglys: kas tu esi, Lietuva, ir kur tu eini?
Sielą skaidrina tikėjimas Lietuvos jaunimo galia, kurią teko tiesiogiai patirti per Pasaulio Lietuvos Jaunimo dienas. Mandagiai supakavęs mūsų vaizdingą „afrikietišką“ Trispalvę ir didingai išskleidęs veržliai šuoliuojantį LDK užkariautoją Lietuvos Vytį – kario ir kūrėjo simbolį, mūsų jaunimas kėlė oraus ir pilnaverčio pilietiško būvio savo valstybėje viziją.
O kuo gi reikšmingas šią savaitę įvykęs, atrodytų, eilinis ir, galbūt, nereikšmingas protokolinis įvykis Prezidentūroje? Mūsų Dalia, nugąsdinusi mus „antrąja krizės“ banga, atrodo, nusprendė imtis konkrečių veiksmų galimai krizei suvaldyti. Tiesa, susitarkime dėl sąvokų. „Krizę“ suprantame kaip pavojų. „Pavojaus“ bijome kaip netikėtos ir nevaldomos ūkinio, o kartu ir visuomeninio gyvenimo griūties. Sprendimo galia (graikiškai krizis - sprendimas) griūtį suvaldome ir tai, ką esame įpratę vadinti „krize“, baigiasi.
Taigi „antroji krizė“ yra galima nevaldoma ūkinių ryšių griūtis ir ryškus ūkio plėtros sulėtėjimas dėl vis dar neišsprendžiamų bėdų Europos Sąjungos euro zonoje. Tai neabejotinai paveiktų Lietuvos verslą ir, nuosekliai, eilinių piliečių ūkinę galią. Prezidentė eilinį kartą prastai išaiškina savo kalambūrus. Tačiau, kalbėdama apie tokio pavojaus galimybę, ji nėra neteisi.
Ką daryti? Tiesiog privalu sutvarkyti savo ūkio higieną, kad galėtume ne tik atlaikyti, bet ir išnaudoti pasaulinės krizinės pertvarkos metu besiveriančias galimybes. Ūkiui - beje, kaip ir kiekvienam normaliam ir kuriančiam žmogui - reikia stabilumo. Verslas negali investuoti savo energijos, finansų į naujų produktų ir naujų darbo vietų kūrimą, jeigu politikai savo nelabai išmania nuožiūra kaitalioja ūkinio gyvenimo taisykles. Mokestiniai perversmai ir kitokie neprognozuojami sprendimai pakerta bet kokio verslo plano, bet kokios plėtros įgyvendinimą. Tokiu būdu „strateguojant“, ne tik neatlaikomos išorinės griūtys, bet ir ištinka vidinės.
Prezidentės mostas susitikti su LPK prezidentu ir pastarojo asmenyje susitarti su verslo bendruomene yra ne kas kita, o tiesiog siekis tvirtinti nacionalinį interesą. Rinkimų demagogijos liūties ir galimai naujai išrinktųjų „genialių“ bei daug piliečiams kaštuojančių spazmų akivaizdoje privalu tvirtinti sveiko proto ir kartu sveikas ūkio plėtros prielaidas. Ir man džiugu, kad prezidentė atliepė kūrybingosios piliečių daugumos lūkesčius ir ėmėsi šio klausimo sprendimo.
Kodėl ji pasirinko tokį sprendimo kelią? Kodėl Lietuvos pramonininkai yra, jos nuomone, tas kelias? Įdomu, kad naujasis LPK prezidentas R. Dargis nėra griežtąją prasme pramonininkas. Jis vadovauja „Eika“ įmonių grupei, kuri užsiima kokybiško būsto statyba bei tvarių bendruomenių pastatytuose kvartaluose vystymu.
Tačiau R. Dargis taip pat žinomas kaip „darnios ir protingos plėtros“ apaštalas ne tik miestų ir miestelių, bet ir nacionalinio intereso lygmenyje. Pramonininkų bendruomenė - Lietuvos verslo elitas - itin didele persvara būtent ir pasirinko visuomenės autoritetą užsitarnavusį R. Dargį, kad Lietuvos verslas kaip didžiausias darbdavys ir kurianti jėga taptų, pagaliau, deramu nacionaliniu veiksniu Lietuvos valstybės vystyme. Užtenka būti neišmanių politinių siurbėlių reketuojamiems įkaitais!
Manau, stabiliu valstybės plėtros garantu siekianti tapti prezidentė suprato kuriančių žmonių jėgą bei lūkestį ir darbingai tiesia nacionalinį Lietuvos interesą tvirtinantį tiltą. Šį kartą Lietuvos valstybės gyvenime bendrojo gėrio paieška tikrai ima viršų. Saugiau ir smagiau pasidaro gyventi po Lietuvos dangumi. Tikėkimės, kad šis bendradarbiavimas taps nacionalinio intereso tvirtinimo pavyzdžiu, o iš mūsų Tėvynės emigrantus ir užsienio investuotojus pasieks naujieji Gedimino laiškai.
