Atkreipia dėmesį tai, kad tokie pamokymai autoriui, kartas nuo karto nesusivaldančiam ir parašančiam Garliavos tema, prasimušė į paviršių tik pastaruoju metu. Galima sakyti, šiomis dienomis, be to, jie skelbiami forsuotu pavidalu, kartojant tą patį per tą patį, tokiu būdu komiškai primenant tą metą, kai buvo bandoma imituoti pasipiktinusios liaudies nuomonę, leidžiant (ar verčiant) žmonėms pasirašyti po kanonizuotu tekstu.
Taigi nenustebčiau, kad toks „pasipiktinusio liaudies“ balsų antplūdis dėl nekaltumo prezumpcijos kyla iš žinomos eksteisėjos artimiausios aplinkos ir yra savotiškas taktinis ėjimas modeliuojant tolesnės veiklos sąlygas.
Iš tiesų, pastaruoju metu, vengdamas populiarinti kraupiomis žmogžudystėmis įtariamo žmogaus pavardę, pabrėžtinai niekur nekalbu apie D. Kedį, tačiau jeigu išspausdintame tekste yra žodžiai „žudikas“ arba „žudynės“, oponentai iš karto susieja problemos aiškinimus su minėta odiozine pavarde, sykiu autoriui grūmodami kumščiais dėl Garliavos didvyrio atminimo išniekinimo. Kita vertus, kaip atrodo, būtų pernelyg banalu pasakyti, kad tokiu būdu prasimuša vien tik kompleksas „vagies kepurė dega“, čia, regis, išskirtinai reikšmingomis tampa labiau paradoksalios aplinkybės, neįtikėtini nešvankios istorijos vingiai. Tiesą sakant, būdamas dideliu naivuoliu, visados maniau, kad D. Kedys susilaukė pašlovinimo, sekėjų liaupsių dėl įvykdyto kruvino atentato. Pasirodo, kad ne. Taigi, paaiškinkite pavėlavusiam į išminties puotą naivuoliui – už ką minėtas asmuo yra garbinamas tam tikroje aplinkoje, nejaugi tik kaip didis pornografinių filmų, išnaudojant mažametę mergaitę, kūrėjas?
Žinoma, mirusius reikėtų palikti ramybėje, tai būtų teisingiausia, tačiau problema ta, kad įtariamo ypatingai kraupia žmogžudyste žmogaus vardas tapo naujo sambrūzdžio dėl valdžios lovio vėliava, ilgą laiką buvo suinteresuotų žmonių valkiojamas, tiražuojamas, peršamas per prievartą. Tačiau galbūt dabar jau išties stojo tas momentas x, paradoksalaus posūkio taškas, kai susibūrusiems po šia vėliava rinkimų sąrašo į Seimą personažams norėtųsi pamiršti šios istorijos ištakų nešvankumą, pakeisti legendos siužetą?
Iš tiesų, labai panašu, jog čia užmezgamas dvigubo paradokso mazgas, kai, išnaudojant susiklosčiusios konjunktūros aplinkybes, metaforiškai tariant, nuraškant galop sunokusius vaisius, drauge atkakliai bandomai ištrinti iš atminties tokios konjunktūros užgimimo tikrąsias priežastis, - nutylėti kiek įmanoma daugiau apie kruvinas visa to šaknis.
Dar kitaip tariant, bandoma atsiriboti nuo gimtosios nuodėmė neįtikėtinai tiesmuka to žodžio prasmes, sakyčiau, išduodamos gimdančios įsčios. Kaip atrodo, būtent dėl to visiškai lygioje vietoje atsiranda žaidimas dviprasmybėmis, drauge ir pseudoteisinis žongliravimas teisės normomis, taip ar kitaip bandant užblokuoti užuominas apie kraupią „paslaptį“.
„Drąsos keliui“ siekiant respektabilumo, prieštaringa Drąsiaus K. šlovė tampa sunkiu balastu. Tačiau jeigu, tarkime, pavyktų pamiršti šio vardo keliamas asociacijas su žudynių faktu, pats vardas viešoje erdvėje taptų visiškai tuščiu, bereikšmiu, be visuomeninio rezonanso ir atatrankos, taigi nesuprastume – apie kokį mitinį drąsos kelią ir sektiną pavyzdį kažkas rezga poringę.
Jeigu norite, galima perklausti dar ir kitaip - ar iš principo įmanoma nekaltumo prezumpcijos normos pagrindu ištrinti vardo atmintį? Žinoma, kitas dalykas, kad minėtu atveju vardo atminties aktualizacija vieniems asocijuojasi su samdomo žudiko nusikaltimu, kitiems yra suprantama kaip keršto akto manifestacija.
Kaip žinome, tyrėjams dėl aptariamo įvykio aplinkybių nekilo jokių abejonių, viskas, kaip atrodo, yra akivaizdu, net pernelyg akivaizdu, faktai, kaip sakoma, byloja savaime, sukaupta įrodymų bazė – nepajudinama. Kita vertus, tragikomiškumo atspalvį šiai diskusijai suteikia tai, kad nekaltumo prezumpcijos principą dabar prisiminė žmonės, kurie be jokių faktų ir įrodymų pradėjo šlykščiausių kaltinimų tiražavimą išplėtotu pavidalu, tokį perspektyvų sutrikdymą pavertę valdžios akumuliavimo principu.
Tiesą sakant, šių eilučių autorių galima žmonių klasta nebestebina, bet šįkart stebina neįtikėtini aferos užmojai, šios istorijos gremėzdiškumas, suvešėjusi sunkio dvasia.
Siekiant labiau subalansuoto nekaltumo prezumpcijos normos atžvilgiu įvardijimo, šį antraštės klausimą, kaip atrodo, reikėtų perfrazuoti taip – „Ar galimą žudiką būtų galima vadinti žudiku, kai joks teismo sprendimas jau nebegalimas?“
