Internetiniai komentarai jau seniai tapo vienu iš informacinio karo ginklų. Kremliaus strategai samdo internautus, kurie komentaruose skleidžia neigiamas emocijas ir kurpia vieną po kitos sąmokslo teorijas. Jie siekia sukurti įspūdį, kad dauguma lietuvių yra neišprusę, pikti, nusivylę savo valstybe ir praradę viltį. Neigiamos emocijos sistemingai tiražuojamos taip pakertant pasitikėjimą savimi, savo šalimi, valdžia, skaldoma visuomenė.
Apie papirktų komentatorių tikslus ir daromą žalą kalbėjome su Lietuvos kariuomenės specialistais, kurie atidžiai stebi ir analizuoja lietuvišką interneto erdvę.
Kiek kainuoja pasamdyti komentatorių?
Informacinis karas – tai kova, kurioje politinių tikslų svetimoje valstybėje siekiama ne ginklais, bet informacija. Kovojama dėl žmonių protų ir jausmų.
Apie informacinį karą buvo rašoma ir pavasarį Seime paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje: „Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.“
Pati svarbiausia iš informaciniame kare naudojamų priemonių – internetas. Virtualiojoje erdvėje paskleista žinia gali žaibiškai paliesti milijonus protų ir širdžių.
Propaganda į internetą trykšta per tinklaraščių straipsnius, „YouTube“ vaizdelius, įvairius judėjimus socialiniuose tinkluose. Taip pat - ir per komentarus po straipsniais. Vieni jų liaupsina užsakovus, o kiti – kritikuoja ar net šmeižia oponentus.
Pirmą kartą šis reiškinys buvo užfiksuotas 2004 metais. Kinijos vyriausybei ir komunistų partijai nepaklūstantys žurnalistai atskleidė, kad už valstybės pinigus buvo samdomi internautai. Už 50 centų atlygį jie internete pyškino režimą liaupsinančius komentarus. Opozicija šitą reiškinį pavadino 50 centų partija.
30 rublių armija – taip Rusijos žurnalistai pavadino žmones, kurie už pinigus internete rašo teigiamus komentarus apie Vladimiro Putino režimą ir kritikuoja opozicines partijas. Britų dienraštis „The Guardian“ atskleidė, kad nuo 2010 metų lapkričio iki 2011 metų gruodžio V. Putino šalininkai išleido apie 13 tūkstančių eurų internautams papirkinėti. Suma nedidelė, bet efektas - milžiniškas.
Pavyzdžiui, pernai vienas Rusijos tinklaraštininkas siūlė atlygį už komentarų rašymą internete. Penki žmonės kasdien turėjo palikti po 70 komentarų po straipsniais. Komentatoriai klaviatūra skrebenti turėjo penkias dienas per savaitę. Už atliktą užduotį buvo siūlomas 400 JAV dolerių mėnesinis atlyginimas.
Lietuviškoje interneto erdvėje taip pat galima rasti tokių darbo pasiūlymų.
Komentarus rašo ir profesionalai
Kariuomenės analitikai sako, kad rasti žmonių, kurie už pinigus rašytų komentarus – paprasta.
Pavyzdžiui, tinklalapyje elance.com verslininkai ieško internautų, kurie už pinigus rašytų teigiamus komentarus po straipsniais apie jų bendroves. Tame pačiame puslapyje galima užsisakyti ir profesionalaus komentuotojo paslaugas.
Kelios Lietuvoje registruotos viešųjų ryšių agentūros siūlo paslaugų paketą, kurį vadina „Virtualiosios erdvės kontrolė“ (žr. nuotraukas). Siūloma ne tik kurti straipsnius ar pildyti interneto puslapius, bet ir rašyti užsakovui naudingus komentarus.
Lietuviškuose skelbimų portaluose, darbo pasiūlymų skiltyse, galima rasti pasiūlymų už pinigus rašyti komentarus po straipsniais.
Siekia užkrėsti pesimizmu
Anot kariuomenės analitikų, pasamdyti komentatoriai dažnai net nežino, kam dirba ir koks jų darbo tikslas. „Nereikia būti Lietuvoje, kad čia galėtum organizuoti tokį darbą“, – pabrėžė kariuomenės atstovas, analizuojantis virtualiąją erdvę.
Informacinio karo prieš Lietuvą planai kurpiami Maskvoje. Iš ten vadovaujama ir informacinėms atakoms. Tokioms kaip neigiamų komentarų rašymas po straipsniais lietuviškuose naujienų portaluose.
Nupirktieji gauna komentarų tekstų pavyzdžius, kuriuos rašydami turi aplipdyti savo žodžiais ir mintimis. Taip pat nurodomas komentarų skaičius, po kokiais straipsniais juos reikia rašyti.
„Užtenka ir nesudėtingos analizės, kad išsiaiškintum jų veikimo metodus. Pavyzdžiui, viename naujienų portale po straipsniu buvo parašytas neigiamas komentaras apie Lietuvos kariuomenę. Praėjus aštuoniems mėnesiams, po kitu straipsniu kitas komentatorius paliko lygiai tokį pat komentarą“, – pavyzdį pateikė specialistas. Įvedu pirmuosius to teksto žodžius, paieškos sistema randa ir daugiau identiškų komentarų.
Kitas pavyzdys. Kai portale lrytas.lt buvo publikuotas pirmasis šio ciklo straipsnis, vienas iš komentatorių pradėjo audringą diskusiją su savimi (žr. nuotraukas). Iš to paties IP adreso, tačiau dengiantis skirtingais slapyvardžiais per 40 minučių buvo parašyta 12 komentarų. Internautas ginčijosi su savimi, prieštaravo savo nuomonei, net svaidėsi įžeidimais. Skaitant tuos žodžius susidarė įspūdis, kad du skaitytojai diskutuoja, kurie Lietuvos kaimynai yra blogesni – rusai ar lenkai.
Pastebėta, kad papirktųjų armija stengiasi, jog diskusijos pasibaigtų neigiamais komentarais. Pavyzdžiui, po kelių mėnesių jie sugrįžta prie vieno ar kito teksto ir parašo dar vieną kitą neigiamą komentarą. Jis tampa labiausiai pastebimas, nes būna paskutinis.
Internautas, kuris vėliau skaitys straipsnį ir peržiūrės diskusijas, pirmiausia pamatys tą paskutinį neigiamą komentarą. „Tai paprastas, bet labai veiksmingas metodas. Žmogus gali net neperskaityti straipsnio, bet pamatęs neigiamą komentarą pasąmonėje iš anksto susidarys neigiamą požiūrį į to straipsnio objektą“, – paaiškino specialistas.
Puola ir kariuomenę, ir kaimynus
Lietuvos kariuomenės analitikai nustatė, kad pagrindiniai komentatorių taikiniai yra Lietuvos istorija, kariuomenė, NATO ir mūsų šalies narystė šioje organizacijoje, taip pat - santykiai su Lenkija. Šiomis kryptimis dažniausiai vykdomos informacinės operacijos. Todėl po straipsniais šiomis temomis visuomet būna palikta itin daug komentarų.
Specialistai pateikė pavyzdį. Viename lietuviškame naujienų portale publikuotas straipsnis, kad „WikiLeaks“ atskleidė slaptus dokumentus apie Lietuvos kariuomenės veiksmus Afganistane. Po straipsniu atsirado 664 komentarai (iki tos dienos, kai buvo atlikta analizė. – Red.).
Pusė jų buvo priskirti prie neutraliųjų kategorijos, o kita pusė – prie reiškiančių vienokią ar kitokią nuomonę. Iš jų net 62 procentai buvo neigiami. Tačiau net trečdalis iš tų 293 neigiamų komentarų buvo parašyti iš keturių IP adresų. Kitaip tariant, keturi internautai sugebėjo sukurti įspūdį, kad straipsnį perskaitę komentuotojai neigiamai atsiliepia apie Lietuvos kariuomenę.
Analitikai pastebėjo, kad rašydami apie kariuomenę samdyti komentatoriai dažniausiai vartoja tokius žodžius: žmogžudžiai, okupantai, samdiniai, JAV pakalikai, parsidavėliai. „Daug mūsų karių atlieka tarnybą ne Lietuvoje. Apie savo šalies gyvenimą jie sužino iš naujienų portalų. Kariai paskaito ir komentarus po straipsniais. Tada jie susidaro nuomonę, kad niekas tėvynėje jų nepalaiko. Nors tai nėra tiesa, gali neigiamai paveikti kario motyvaciją ir psichologinę būseną“, – aiškino vienas Lietuvos kariuomenės atstovas.
Išeitis – viešumas ir švietimas
Tokias informacines operacijas vykdo ne tik Lietuvai priešiškos valstybės. Interneto teikiamomis galimybės paskleisti vieną ar kitą žinią aktyviai naudojasi amerikiečiai ir kiti NATO sąjungininkai. Skirtumas tas, kad demokratinėms valstybėms yra sudėtingiau parengti efektyvią gynybą.
Specialistai paaiškino, kad nubausti komentatorius labai sudėtinga. Nors skaitytojai gali suprasti, ką įžeidžią komentaras, konkretus asmuo ar institucija nebūna įvardinti. Taip papirktieji išvengia teisinės atsakomybės.
Sudėtinga įveikti ir Lietuvą šmeižiančius interneto puslapius – tokių tinklaraščių serveriai yra registruoti užsienyje.
Prieš keletą metų Rusijos valdžia bandė uždrausti tokias komunikacijos priemones kaip „Skype“, „Gmail“ ar „Hotmail“ – saugumiečiams buvo sunku jas sekti ir kontroliuoti. Komunistinės Kinijos vyriausybė bandė įvesti cenzūrą „Google“ paieškos sistemoje. Demokratinėse valstybėse tokie siekiai ir draudimai neįmanomi.
„Didžiausias demokratinių valstybių ginklas yra viešumas. Mes galime aiškiai ir garsiai kalbėti apie tuos procesus, kurie vyksta. Galima įvardinti, kokie veiksmai yra vykdomi prieš Lietuvą. Ir tai yra galingas ginklas“, – sakė Lietuvos kariuomenės specialistas. Kuo daugiau kalbėsime apie prieš Lietuvą vykdomą informacinį karą, tuo mažiau žmonių taps šios agresijos aukomis.
Analitikai yra pastebėję ir kitą tendencija – kuo labiau išsilavinusi ir politiškai išprususi visuomenė, tuo mažiau ji linksta nuo informacinių atakų. „Nelengva palaužti žmones, kurie turi žinių ir aiškią nuomonę. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo sunkiau prieš visuomenę vykdyti informacines atakas“, – sakė analitikas.
* * *
Kol skaitėte šį straipsnį, prie jo prisisiurbė tuntai nupirktų komentatorių. Perskaitę jų teiginius nesunkiai pamatysite tikrąjį tikslą - pakirsti mūsų pasitikėjimą savimi ir savo valstybe.
