Williamas Faulkneris yra sakęs, kad norint būti rašytoju reikalinga patirtis, pastabumas ir vaizduotė. Patirtį būtina kaupti ir apdoroti, kitus du komponentus nuolat lavinti, mankštinti. Treniruoju pastabumą: jau kurį laiką stebiu vieną balkoną, dviratis jame stovi nepaliestas ilgiau nei metai.
Labai gerai suprantu tą dviratį.
Sportas, be abejo sveikata, tą visi supranta. Ypač, kai pasitaiko gerų nuolaidų ir išpardavimų. Perkame dviračius, ir saugiai pastatome juos į balkoną. Perkame treniruoklius ir džiaugsmingai pakišame juos po lova. Perkame įvairiausias knygas apie dietą, kurias paskui skaitome patogiai įsitaisę priešais televizorių su didžiuliu dubeniu bulvių traškučių ir alaus buteliuku. Daug maloniau žiūrėti kaip sportuoja kiti, nei sportuoti pačiam – tokia tinginio logika. Daug maloniau reikalauti, kad pasikeistų kiti, nei mėginti pasikeisti pačiam – tokia posovietinio žmogaus logika.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas rašė apie Rusijos perspektyvas XXI-ajame amžiuje. Ten buvo pastraipa ir apie jo bendrapavardį, apie Venediktą, Veničką, tiksliau, apie jo garsųjį kūrinį „Maskva-Petuški“.
Labai gera pastraipa: „Alkoholiko socialinis eskapizmas buvo neabejotinas iššūkis. Nuo tada praėjo laikotarpis, permainų intensyvumu Rusijos istorijoje neturintis sau lygių. Alkoholinės Venedikto vertybės iš savilaidinės bombos virto stabdžiu. Šalis nesurado savyje jėgų realioms reformoms, kadangi tos pačios liaudies vertybės, apdainuotos Venedikto, pasirodė nukreiptos prieš normalios civilizacijos pagrindus. Tinginystė, atlaidumas vagiliavimui, pofigizmas, panieka darbui, įtarumas, pasileidimas, gudravimas ir nusikaltėliškumas, būdingas dar vieno to meto stabo Vladimiro Vysockio dainoms,- visa tai, kas lėmė psichologinį ir materialinį žmogaus išlikimą rusiško totalitarizmo sąlygomis, pateko į nacijos kraujo sudėtį ir tapo kontrproduktyvumu iš esmės.“
Kyla negeras įtarimas, kad lietuviai daugeliui šių „vertybių“ pritartų. (Man labiausiai patrauklūs „pofigizmo“ ir pasileidimo aspektai).
Mūsų viduriniosios kartos žmonės paradoksaliai derina šias antivertybes su pozityviomis vertybėmis, naudoja tam tikrą mišinį, Molotovo kokteilį, kuris galbūt nėra toks kontrproduktyvus, tačiau harmoningu jo taip pat nepavadinsi.
Niūri tinginystė kažkokiu būdu derinama su aistringu darbštumu (dažniausiai dirbant kokį nors nelabai legalų arba labai trumpalaikį darbą, po kurio iš karto seka nesaikingas, įprastai – alkoholinis poilsis), atlaidumas vagiliavimui – su dideliais moralinių principų reikalavimais (kol pačiam nepasitaiko proga ką nors nugvelbti – na, kad ir kokį CD ar kino filmą iš interneto), nuosaikus „pofigizmas“ su isterišku pilietiškumu (nors pastarasis dažnai kyla iš persigėrimo, pavydo, įtarumo, nuobodulio arba kokios nors paranojos), panieka darbui, ypač tokiam, kuris yra patiems neįkandamas ar nesuprantamas, pav., labai įtariai į verslininkus žiūri ir su panieka apie juos pasisako tie, kurie patys nesugeba to daryti, vulgarus pasileidimas su fanatišku skaistumo garbinimu (vis dar gyva patriarchalinė mąstysena, vyrų poligamiją pripažįstanti legalia, moterų - nusikaltėliška) ir pan. ir t.t.
Netgi mūsų kultūros elitas iki šiol laikosi panašios pozicijos. Dvasingumas jam susijęs su nuobodybe, su lėtumu, neracionalumu, galiausiai, su sentimentalumu. Dažnai tai kyla taip pat iš didelės tinginystės ir jau minėto nenoro keistis, prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Kita vertus, su popkultūra galynėtis sudėtinga. Galbūt beveik neįmanoma. Popkultūra domisi ir laimina viską, kas masiška, kamerinė kultūra vis dar puoselėja privatumą, individualumą, meistrystę, skonio subtilumą ir pan.
Na, o kaip gi su anksčiau vardintomis kontrproduktyviomis vertybėmis, kurios velkasi paskui mus jau dvidešimtį metų?
Lietuva pastaruosius dešimtmečius kaip pamišusi ieško būdų kaip nors išsikapstyti iš šių disharmonijų. Atrodo šiek tiek apgailėtinai. Psichologai tai vadintų perkėlimu. Pamišimas dėl Eurovizijos – maniakiškas noras sukurti popžvaigždę, kuri išgarsintų Lietuvą. Pamišimas dėl medalių sporto varžybose – tas pats troškimas kaip nors nebūti tokiais, kokie esame, begalinis noras, kad „pasaulis“ pamatytų, kokie mes esame geri, stiprūs, gražūs. Lietuva dvidešimt metų siekia ne būti, o atrodyti. Nuo tokios būsenos tikrai gali ir supykinti.
Ką gi, sportininkai mums kaip nusidėjėliams Kristus – savo prakaitu, puikia kūno forma ir rekordais atperka mūsų tinginystę, mūsų taukus ir mūsų savigraužą.
Kita vertus, sportas irgi tampa koktus, kai virsta stabmeldyste. Isterija dėl aukso medalių tik parodo, kokie nesąmoningi yra Lietuvos žmonės, kaip jiems reikia išorinio skambesio ir blizgesio. Žmogus, kurio viduje tuščia, negali, nemoka, nesugeba džiaugtis savo paties būties stebuklu, jam reikšminga tik tai, kas yra patvirtinta televizijos, kas yra „pasaulinio“, „kosminio“ lygio.
Londono olimpiados uždarymą komentavęs žurnalistas taip ir pasakė: prieš Rūtos Meilutytės medalį į mane niekas nekreipė dėmesio, o po – visi sveikinosi ir klausinėjo. Koks jis tapo svarbus, koks didis! Beje, iš laimės apsiseiliojusiems žurnalistams, šūkaujantiems, kad mes, lietuviai, laimėjome penkis medalius, kas nors turėtų paaiškinti, kad lietuvis ir Lietuvos pilietis – skirtingos sąvokos.
Užgęsta fejerverkai, politikai pasistaipo sportininkų apsuptyje ir užmiršta savo pažadus, vėl grįžta išbandymai kasdienybe ir paaiškėja, kad aukso medaliai nesuvienijo mūsų, mes jų dėka netapome geresni, atlaidesni, labiau užjaučiantys, sąmoningi, savarankiški, analitiški. Nė per nago juodymą.
Ir jokiam „pasauliui“ mes nerūpime labiau nei anksčiau. Ir kodėl turėtume? Idioto sapnas.
Tiesą sakant, šiek tiek gaila kultūros. Tos senosios, klasikinės jos sąvokos, susijusios su puoselėjimu, auginimu, brandinimu, su stabiliomis, nors gal kiek ir apipelijusiomis vertybėmis, su aiškiais kriterijais, meistriškumo, amato, subtilumo, skonio reikalavimais. Suprantu, kad tai, kas ateina – o ateina arba jau atėjo šou laikai, kur viskas daroma vidutinybei, viskas išorei, paviršiui, viskas įspūdžiui, viskas linksmybei ir banalybei – taigi, suprantu, kad tai yra daugiau ar mažiau neišvengiama. Ir kad judėjimas į priekį nebūtinai progresas.
Nacių koncentracijų stovyklose išgyvenęs Viktoras Emilis Franklis, rašydamas apie savo patirtis, pamini įdomų dalyką: esą, lageryje kaliniai nuvertina viską, kas nepadeda primityviausiam siekiui išsaugoti gyvybę, nes kaliniai tai laiko prabanga; atmetami visi dvasiniai klausimai, atsisakoma visų aukštesnių interesų. V. E. Franklis tai vadina „kultūriniu žiemos miegu“. Ką gi tai primena? Taip, būtent, saldžių sapnų.
