Lauko kavinėje Trakų gatvėje prisėdęs 25 metų Ivanė Ksnelašvilis dairosi į visas puses ir sveikinasi su praeiviais.
„Vilniuje lyg kaime, beveik visus pažįstu. Jeigu nebendraujame, tai žmones žinau bent iš matymo”, – šypsosi metus architektu sostinėje dirbantis I.Ksnelašvilis.
Daugybę draugų Vilniuje jis susirado studijuodamas Vilnius Gedimino technikos universitete. Su jais ryšių nenutraukė ir po magistro studijų grįžęs į Gruziją.
Per metus 50 svečių iš Lietuvos sulaukęs gruzinas grįžo į Vilnių ir įsidarbino architektų bendrovėje.
„Šis miestas mane traukia kaip magnetas”, – prisipažino I.Ksnelašvilis, Nacionalinėje galerijoje planuojantis atidaryti architektūros darbų parodą.
– Kaip patekote į Vilnių? – paklausė „Sostinė” I.Ksnelašvilio.
– 2009-aisiais su dar vienu studentu gavome Gruzijos prezidento įsteigtą stipendiją ir atvykome studijuoti architektūros į Vilniaus Gedimino technikos universitetą.
Baigęs studijas metams grįžau į Gruziją, o šių metų pradžioje vėl atvažiavau į Vilnių.
Šis miestas turi kažką neįprasta. Iš jo išvažiavęs pajutau didelį ilgesį ir grįžau atgal.
Vilnius – labai mažas miestas. Jis man jau buvo gerai pažįstamas, todėl nesunkiai susiradau darbą. Nežinau, ar norėčiau likti čia visam laikui.
Apie Vilnių ir jo istoriją daugiau sužinojau ne studijuodamas universitete, o bendraudamas su įvairiais žmonėmis, domėdamasis kultūra.
– Atvykote iš Tbilisio. Kuo skiriasi Lietuvos ir Gruzijos sostinės?
– Vilnius man atrodo labai mažas ir jaukus. Čia mažai žmonių, maži renginiai, mažos problemos. Tbilisis – triukšmingas, o čia labai tylu.
Vilnius man atrodo labai dvasingas, net mistiškas, o dauguma žmonių – labai ramūs ir atsipalaidavę.
Viskas vyksta tarsi pasakoje. Tai ir buvo tas magnetas, kuris traukė mane grįžti atgal.
Galbūt taip yra dėl geografinės padėties. Jūsų gamta labai tinka jūsų charakteriui, tą patį galėčiau pasakyti ir apie mus. Kalnuose gyvenantys žmonės labai skiriasi nuo lygumų gyventojų.
– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Vilnių?
– Studijoms Vilniuje ruošiausi pusmetį. Per tą laiką daug skaičiau apie Vilnių ir Lietuvą. Kai nusileidau oro uoste, pajutau kažkokią tvarką.
Tai jaučiau ir iš oro uosto važiuodamas į miestą – viskas atrodė tvarkinga ir griežtai suplanuota. Discipliną pajutau ir universitete, bet turbūt taip yra visoje Europoje.
Studijuodamas pirmais metais gyvenau su savo draugu iš Gruzijos. Sutikome daug labai draugiškų žmonių, jie mums padėjo suprasti kitą kultūrą, bendravimo ypatumus.
To mokausi iki šiol.
– Esate architektas, tad pats galite šiek tiek pakeisti miesto veidą. Norėtumėte ką nors keisti Vilniuje?
– Mano sritis – modernioji architektūra. Vilnius turi savo stilių. Net iš pastatų nuotraukų galėčiau pasakyti, kurie jų stovi Vilniuje. Kiekvienas jų turi savo charakterį.
Vilniaus architektūra labai skiriasi nuo Gruzijos. Nesakau, kad vienur arba kitur ji yra geresnė. Architektu dirbau ir Gruzijoje.
Džiugu, kad kūriau realius projektus, kurie buvo labai greitai įgyvendinti. Dirbdamas Vilniuje turiu daugiau laiko pagalvoti, įsigilinti į teoriją.
– Sakoma, jog lietuviai ir gruzinai – geri draugai.
Ar pajutote tai gyvendamas Vilniuje?
– Vilniuje tai pajutome nuo pat pradžių. Mums su draugais užtekdavo vien pasakyti, kad esame gruzinai, ir žmonės imdavo glėbesčiuotis.
Eidami namo su draugais svarstydavome, iš kur ta meilė. Turbūt tai dėl istorinės ir politinės situacijos.
Manau, kad Gruzijoje taip nėra. Ten nemažai žmonių nieko nežino apie Lietuvą, bet jei žino, lietuvius myli. Man taip pat būdavo labai malonu savo šalyje sutikti turistų iš Lietuvos.
Jie taip pat apsidžiaugdavo išgirdę, kad dvejus metus mokiausi Lietuvoje. Smagu, kad dvi tautos gali pasidalinti savo kultūra, kuri yra labai skirtinga.
Gyvendamas Vilniuje pats labiau pažinau save, nes patekau į visiškai kitokį pasaulį. Turbūt taip pat jaustųsi ir lietuvis, apsigyvenęs Gruzijoje.
– Ką Vilniuje veikiate susitikęs su draugais iš Gruzijos?
– Jų nėra labai daug. Artimai draugauju gal su 6–7. Su vienais studijavome architektūrą, su kitais susipažinome ambasadoje.
Laisvalaikiu kartu žaidžiame futbolą. Gruzijos ambasadoriaus sūnus subūrė gruzinų futbolo komandą.
Stadione varžomės ir su lietuviais, ir su kitais užsieniečiais.
Ambasadoriaus sūnus čia gyvena jau dešimt metų ir laisvai kalba lietuviškai.
Man lietuvių kalba taip pat labai graži, bet susikalbėti ja dar negaliu. Išmokti ją sudėtinga, bet manau, kad kada nors reikės tai padaryti.
Mano draugas Užupyje turi labai gražų kiemą. Ten susirinkę kalbamės, ruošiame gruzinišką maistą, išgeriame vyno.
Man patinka lietuviška sriuba, bet labai pasiilgstu gruziniško maisto.
Velykas ir kitas šventes švenčiame pas kitą draugą, kuris žino visas tradicijas. Jas švenčiame visiškai kitaip nei lietuviai. Man buvo labai įdomu pamatyti vaišėmis nukrautą lietuvių Velykų stalą.
Dalį laisvalaikio skiriu savo gimtajai šaliai – skaitau gruziniškas knygas. Jaučiu ilgesį ir šiokią tokią kaltę, kad negyvenu Gruzijoje.
– Kokia kalba dažniau kalbate Vilniuje – rusų ar anglų?
– Rusiškai stengiuosi nekalbėti, nebent troleibusuose. Tačiau mokant abi kalbas Vilniuje gyventi labai paprasta.
– Kas jums Vilniuje nepatinka?
– Labiausiai mane erzina kebabų kioskai miesto centre. Neįsivaizduoju, kaip buvo galima juos įrengti Gedimino prospekte ir Trakų gatvėje.
Nesuprantu, kaip tokia jautri šalis įsileido tokiu šiurkščiu būdu įsiveržusią kitą kultūrą.
Dar labai norėtųsi, kad kai kurie žmonės būtų labiau atsipalaidavę. Kai kurie jų atrodo tiesiog mistiškai. Jie taip užsidarę savyje, kad sunku su jais bendrauti. Mūsų kultūros žmonėms tai tikrai sunku suvokti.
– Ar jus Vilniuje aplankė tėvai?
– Tėvai Lietuvoje yra buvę ir anksčiau. Kai studijavau, jie buvo atvykę pasveikinti manęs su gimtadieniu. Mano tėvas vežėsi šešis litrus vyno ir dėl to turėjo problemų oro uoste.
Mes su tėvu norėjome surasti ryšį, kuris mūsų šeimą nuo seno siejo su Lietuva. Mano senelis susirašinėjo su Vilniuje gyvenančia moterimi.
Ant seno voko suradome jos adresą ir tikėjomės surasti tą moterį ar ką nors iš jos artimųjų. Deja, durys buvo užrakintos.
Dabar į Vilnių planuoja atvykti vienas iš šešių mano brolių.
Paruošiau jam kvietimą, teliko gauti vizą.
