Kalbu apie Kuršių neriją, tiksliau, savo mėgstamą Nidą. Šią vasarą supratau, kad viskas nebe taip, kaip buvo. Aukso amžius baigėsi.
Aš – optimistas ir retai bambu, bet dabar atostogos, tad leisiu sau padejuoti.
Čia, vis dar brangiausiame Lietuvos kurorte, jau nebe elito rezervatas. Dideli automobiliai ir jų savininkai, išpuoselėtos žmonos ir naujomis kolekcijomis aprengti bambliai tebevaikštinėja, bet jie tirpsta demokratėjančioje minioje.
Pievoje prie prieplaukos neliko medžių, nuniokotų audros, o kartu su medžiais dingo ir asketiškas rafinuotumas: dabar čia klaikiomis spalvomis mirgantys atrakcionai, žybsintys lemputėmis ir primenantys provincialaus rusiško kurorto pramogas. Tarp jų vaikšto tokie žmonės, kokių anksčiau čia ir baisiame sapne nebūtum susapnavęs: tuštutės, susirišusios juodus Vilijampolės spalvos plaukus į uodegas, ir susirišusios juos taip kietai, kad soliariumų pakepintuose veiduose išsilygina raukšlės ir įprastinė „anties veido“ papūstų lūpų išraiška išsitempia iki guminės šypsenos.
Nidoje anksčiau buvo nedaug pramogų, bet tuomet mažai kas suprato, kad tai buvo privalumas. Anksčiau kartą per sezoną būdavo regatos uždarymas, na, pagrodavo ir padainuodavo Andrius Mamontovas, ir kultūringa publika kultūringai išsiskirstydavo. Dar būdavo džiazas. Dabar koncertai kiekvieną vakarą, ir pranešimai apie juos ir apie picas iš krosnies, aidintys paplūdimyje pro garsiakalbius, žadina iš snūdulio ir gyvą, ir mirusį.
Miestelis perpildytas įvairiausių proletariškų pirkių, kaip toje šventykloje Jeruzalėje, kurią Kristus rado pilną prekijų ir pinigų keitėjų. Tik čia nėra kam susisukti iš virvučių rimbo ir išvaryti jų lauk į Šventąją ir Palangą su jų virtais kukurūzais, klaikiais rausvais ir žalios cheminių atliekų spalvos suvenyrais, blogo kinų maisto užeigomis (kur valgiaraštyje – du šimtai patiekalų, ir visi su to paties skonio padažu), rusiškais blizgiaisiais žurnalais ir masažo-makiažo pasiūlymais, sulindusiais į medinius namelius prie pat pagrindinio švento jūros tako, vedančio prie gelbėjimo stoties.
Šis takas, išklotas senomis plytelėmis, pavargusiomis nuo vasaros kaitros, turi būti papuoštas tik pušų spygliais ir kankorėžiais, ir besileidžiančios saulės spinduliais, ir negausių vaikščiotojų šešėliais. Jam užtekdavo tik kelių ledų vežimėlių ir tauriai sugriuvusios ir užaugusios medžiais, žole ir samanomis senosios šašlykinės, kuri stūksojo, kaip apleisti maldos namų griuvėsiai.
Dabar tuo taku žingsniuoja minios, ir senasis Nidos jausmas traukiasi į pakraščius, kaip kažkada atsitiko Palangoje, kur J. Basanavičiaus gatvė jau seniai pulsuoja kaip užnuodytą kraują pumpuojanti arterija, o senąjį kurortą dar prisimenantys žmonės nekiša nosies iš savo lopinėlių, kurių dar nesugebėjo užlieti vulgarybės banga.
Turbūt niekas nekaltas, kaip ir Druskininkuose, kurie klesti, džiaugdamiesi svetimšaliais, ir kur viešbučiuose su visais pirmiausia sveikinamasi rusų kalba. Aną savaitę pažįstamiems iš Vilniaus ten buvo pranešta, kad jų užsakyta aerobika bus tik rusiškai, ir aiškiai buvo leista suprasti, kad šiaip jau niekas vietos varguolių nelaukia: jų tiek mažai, kad dėl jų niekas liežuvio lietuviškai nelaužys.
Ką pasėji, tą ir pjauni: taupieji tautiečiai, nuolatos mykdami „neapsimoka“ ir vaikščiodami į kavines su savo sumuštiniais ir rankinėje paslėptu alumi iš parduotuvės, patys save išsibraukė iš pageidaujamų klientų sąrašo. Jų vietą užėmė svečiai iš Maskvos ir Minsko.
Nidoje – panašiai. Turtingi žmonės, anksčiau palaikę kurorto nuotaiką, tingėjo čia dažniau važiuoti, kiti pūtėsi, kad Latvijoje pigiau ir pajūris ne toks civilizacijos paliestas. Ir miestelis persitvarkė (juk neliksi be darbo) ir prisiviliojo naujų klientų, kuriems labiausiai reikia, kad būtų pigu, garsu ir ryšku.
Bet ne viskas prarasta. Iki apokaliptinio nušiurimo nugyventuose rašytojų poilsio namuose vis dar yra vyninė, kurioje vakarais skaitoma poezija, vis dar esama mažiau žinomų takų, kurių nepasiekia kleganti minia, nes ji vaikšto tik pramintais takais, vieni paskui kitus. Kas nors iš senųjų gal dar pasitrauks į Preilą, Pervalką ir Juodkrantę, kur viskas paprasčiau ir labiau panašu į tą žvejų, miškų ir kopų Kuršių neriją, kuri taip daug reiškia tiems, kurie įprato čia važiuoti nuo vaikystės.
Aš Nidos neišsižadėsiu, nes man atrodo, kad niekad nevalia pasiduoti. Visos okupacijos kada nors baigiasi.
