„Jei tikėti tuo, ką sako Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), įtarianti lobistą Andrių Romanovskį davus kyšį, tai tokia veikla buvo ne lobizmas, o kriminalinis nusikaltimas. Kyšininkas yra kyšininkas ir patenka į kalėjimą nepriklausomai nuo to, ar jo pareigos vadinasi „lobistas“, ar ne“, - teigia R. Rekerta.
A. Romanovskis buvo STT sulaikytas, jam pareikšti įtarimai davus 55 tūkst. litų kyšį konservatoriui Vitui Matuzui už tai, kad šis Seimui pateiktų su alkoholiu, akcizais ir pinigų plovimu susijusias įstatymo pataisas bei už jas balsuotų
„Įstatymuose parašyta, kad lobistas – tai asmuo, kuriam mokami pinigai, kad jis legaliais būdais įtikintų sprendimų priėmėjus – Seimo narius, ministrus ar kitus – priimti palankius sprendimus. Lobistas neša ne kyšį, o informaciją, argumentus, tai lyg advokatas teisme. Juk visų advokatų neapkaltinsi, kad jie teisėjams neša kyšius, nors dalis gal taip ir daro – advokatų darbo pagrindas yra argumentavimas“, - kalbėjo R. Rekerta.
Lobistų nemėgsta niekur
Lobistų reputacija yra prasta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tikina jis.
„Lobizmas įsivaizduojamas kaip kažkas panašaus į veiklą, baudžiamą pagal baudžiamąjį kodeksą. Taip yra visur. Populiarioje kultūroje teigiamo lobisto pavyzdžio nerasite. Filme „Ačiū, kad rūkote“ pagrindinis herojus lobistas yra gal ir žavingas, bet šio veikėjo pozityviu niekaip nepavadinsi.
Kai kurios įmonės išvis atsisako termino „lobistas“, kad vengti tokio nepopuliaraus vardo. Lobistai įmonėse vadinami „atstovai ryšiams su valdžia“, - sakė R. Rekerta.
Jei neuždrausti, tai bent suvaldyk
Jo institucija registruoja veikiančius lobistus, taip liepia įstatymas. Mat juos užregistravus ir liepus nurodyti, kokius sprendimus jie įtakoja, pasimatytų, kas daro įtaką Lietuvoje. Taip sako R. Rekerta.
„Lobizmo uždrausti neįmanoma, nes visada vyks legali argumentų kova bandant įtikinti sprendimus priimančius žmones. Demokratinėje visuomenėje visada bus įtikinėjimų, jog toks sprendimas būtų geras, o toks blogas.
Jūs ir aš esame irgi piliečiai, mūsų valdžia irgi turi klausyti, bet mūsų yra klausiama kas keturis metus per rinkimus. Tad asmenys, kurie samdo lobistus, turi žymiai didesnį svorį priimant sprendimus. Taip, kaip jie samdo advokatus, jie pasamdo ir lobistus.
Lobistai geriau apmokami, jie turi ryšių, jų balsas yra girdimas. Tai legali veikla, bet jos pasekmė – jūsų balsas ir, tarkim, pramonininkų konfederacijos balsas yra girdimas skirtingai. Nes jie skiria didesnius resursus tam, kad jų balsas būtų geriau girdimas. Lobizmas gali būti ir pozityvus, pavyzdžiui, Europos Komisijos biurokratai visą informaciją gauna iš suinteresuotų pusių, mūsiškai sakant – lobistų.
Vienintelis būdas su lobizmu tvarkyti – tai lobistų veiklą padaryti skaidria. Prižiūrėti, kad jie neapgaudinėtų per daug, kad nepateiktų vienpusiškos informacijos. Vieša registracija reikalinga tam, kad visiems pasimatytų, kurie asmenys valstybėje turi įtaką. Tai reikalinga skaidrumui ir korupcijos prevencijai“, - dėstė R. Rekerta.
Matyti tik lobistų aisbergo viršūnė, Seimui tai tinka
Lietuvoje oficialiai registruota per 20 lobistų, o realiai veiklą vykdo maždaug pusė jų. Tai – labai nedidelė dalis realiai veikiančių lobistų.
„Tiesiog 2001-aisiais priimtas įstatymas neatitinka realybės. Registruojami tik profesionalūs, laisvai samdomi lobistai. Tie, kurie dirba kaip advokatai.
Tačiau realybė yra ta, kad didžiąją dalį lobizmo vykdo stambios įmonės, kurias atstovauja jų akcininkai, valdybų nariai, direktoriai, asocijuotos verslo grupės. Jos daro spaudimą, kad būtų priimti įstatymai ar sprendimai, atitinkantys jų interesus. Tokios veiklos įstatymas visiškai neprižiūri.
Mes Seimui tai kartojame nuo berods 2005 metų, bet kol kas klausimas nesprendžiamas“, - sakė R. Rekerta.
Pokyčiams reikia skandalo
Kodėl Seimas neskuba griebtis lobistų? R. Rekertos nuomone, Lietuvoje tiesiog nebuvo reikiamo postūmio. Kitaip sakant – nebuvo garsaus skandalo.
„JAV praktika rodo, kad lobistų veiklos įstatymai atsiranda po didesnio korupcinio skandalo, ypač įtraukiantis aukšto rango pareigūnus. Tada didelė dalis visuomenės atkreipia dėmesį, kad įstatymai netvarkingi ir juos reikia keisti.
Pas mus to nebuvo. Tiesa, prieš keletą metų, kai buvo išviešinti šilumos tiekėjų ir politikų telefoniniai pokalbiai, pasimatė, kaip daroma įtaka, maniau bus pokyčių. Bet nieko neatsitiko. Nebuvo įsisąmoninta, kas vyksta“, - mano R. Rekerta.
Lobistas nesigėdija
Lobistas Giedrius Karsokas sako, kad nemažai lobistų dirba nesiregistravę.
„Lobistų įstatymas yra pakankamai menkas, jis tik formalizuoja veiklą – kartą per metus reikia pateiskti ataskaitą. O jei labai nenori registruoti kaip lobistas, tai gali ir nesiregistruoti, tokių žmonių irgi yra.
Man lobistų įstatymas dirbti netrukdo. Man svarbiau būtų, jei atsirastų lobisto etikos kodeksas. Jame galėtų būti nurodyta nemeluoti, nekurti argumentų „iš oro“, dirbti argumentų kalba, kad ir kaip tai kartais nelengva. Nes žmonės yra ne tik logiški, bet ir emocionalūs. Matau gyvenime, kaip ir Seime įstatymai yra balsuojami neišklausius argumentų, taip kartais „pralenda“ labai keisti dalykai.
Nė karto nesusidūriau, kad manęs prašytų kyšio, tai nieko apie tai nežinau. Man atrodo, kad kalbos apie kyšius yra dėl lietuvių įsitikinimo, kad esame ypatingai korumpuota tauta. O tai yra perdėtas ir įsikaltas į galvą saviplakos dalykas“, - mano G. Karsokas.
Skandalas dėl įtarimų A. Romanovskiui jo darbui nepakenkė.
„Tie žmonės, kurie išmano, kas yra rimtas, tikras lobizmas vertina mus pagal darbą. O plačioji visuomenėje reikėtų tyrimus atlikti. Man dėl savo profesijos nėra gėda nei prieš draugus, nei prieš tėvus“, - sakė G. Karsokas.
