Apie žmogaus teisę į liūdesį ir rezignaciją

Prabėgus šventei grybšteli liūdesys. Kita vertus, šventė šventei nelygu, taigi ir liūdesys būna skirtingas. Žiū: lėbavo žmonės, linksmybės liejosi aplinkui, o sekančią dieną surūgusiomis minomis kopia paliktas šiukšles, vėdina kambarius, visais įmanomais būdais bando ištrinti buvusios šventės pėdsakus.

Galbūt liūdesys visai atvejais yra tik liga, kurią būtina gydyti, rauti kaip piktžolę iš pašaknų, apskritai yra socialinis blogis be išlygų?<br>V. Balkūnas
Galbūt liūdesys visai atvejais yra tik liga, kurią būtina gydyti, rauti kaip piktžolę iš pašaknų, apskritai yra socialinis blogis be išlygų?<br>V. Balkūnas
Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

Aug 22, 2012, 4:39 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 5:35 AM

Tarsi ir džiugesio čia buvo duota tik kaip tam tikras limituotos tikrovės užtaisas, raugas suputojęs pradingo, o nuo išsekusių rezervuarų lieka kraupus tuštumos pojūtis. Žinoma, niekas nesiginčys, kitas dalykas yra Olimpinių žaidynių fiesta, kai – priešingai - kažkiek apmaudu tik dėl to, kad didingų akimirkų sustabdyti neįmanoma, kad viskas kada nors baigiasi. Tiesą sakant, jau visai nesmagu būna tada, kai po tokių švenčių prasideda rietenos dėl šlovės ir pinigų.

Tačiau net ir didžiausių religinių švenčių metu, ypač pasiekus piką, prasimuša kartėlio prieskonis. Dar daugiau, galima pasakyti net taip, tokia tarsi ir nelegalaus liūdesio minutė šventės svaigulyje įtvirtina išskirtinės šventė statusą, neleidžia pernelyg „užsisaldinti“, užklimpti tarp torto gėlyčių inkrustacijų.

Paradoksaliai tariant, į tokį didžiųjų švenčių nepriteklių nurodo pats išskirtinės šventės statusas, nes čia minimi įvykiai, kurių negali pakeisti, taigi niekaip pavaduoti pats įvykių paminėjimas.

Pavyzdžiui, tikiu, kad Naujųjų metų pradžia sutampa su išsiliejusiomis linksmybėmis, tačiau Šv. Velykų misterijos negali pavaduoti Kristaus prisikėlimo įvykio, nežiūrint tų misterijų slėpinio turiningumo, drauge užplūdusio džiugesio ir pavasariškos nuotaikos. Kita vertus, ilgesys ir nepritekliaus pojūtis šiuo atveju džiugesį daro labiau brandų, o galbūt toks su dvigubu dugnu džiugesys yra net labiau gilus

Kai primenu paprastą dalyką, kad po švenčių paprastai grybšteli liūdesys, nenoriu kažką įtikinti, jog dabar į skverną įsikabina skeletas. Kaip atrodo bent man, giedras žvilgsnis labiau linksta į liūdesio nei į bedugnio linksmumo pusę.

Tačiau ne dėl tokios formulės užrašymo savaiminės vertės čia pradėjau pakalbį apie liūdesį., o labiau dėl nuostabos - kodėl mūsuose kažko susikrimtusį žmogų vis labiau yra linkstama smerkti, - į jį, labai tikėtina, bus badoma pirštais, toks nesugebantis išspausti šypsenos konkrečiu momentu pavargėlis yra vejamas iš viešųjų forumų, traktuojamas kaip pavojingas užkratas, nuo jo siekiama atsiriboti, užsiskęsti.

Kraštutinis pavyzdys, Olimpiadoje varžybas be šypsenos stebėjęs pilietis tvarkdarių buvo išvesdintas iš tribūnų. Tai, kad po to išaiškėjo, jog nebesišypsantis tąkart minios klegesyje žmogus serga Alzhaimerio liga, - taip pat simboliška.

Galbūt liūdesys visai atvejais yra tik liga, kurią būtina gydyti, rauti kaip piktžolę iš pašaknų, apskritai yra socialinis blogis be išlygų? Tačiau man pačiam kaip socialiniam individui prieštaraujantis vidinis balsas kužda – ko džiaugtis, atsiduodant šventės nuotaikai be pasiliekamo rezervo, klegėti, kai pats gyvenimas yra neįtikėtinai didinga Olimpiada, kurioje visi anksčiau ar vėliau be išlygų pralaimi.

Be specialaus priminimo ir paprotinimo gerai žinau, kad nėra reikalo demonstruoti savo blogos nuotaikos viešai, į šypseną privalu atsiliepti šypsena. net ir tada, kada nesinori šypsotis. Tačiau ne tik apie geras manieras ar jų trūkumą čia kalbame. Kyla įspūdis, kad dabar klausimas pasukamas taip – ar apskritai liūdesys nėra tokia fizinė metafizinė nuodėmė, kažkoks apsigimimas, kurio žmogus turėtų gėdytis net liūdėdamas slapčiomis, galbūt atėjo metas visus tokio užkrato potencialius nešiotojus išvežti karučiais už miesto kaip pernykštį sniegą?..

Dar daugiau, - artėjant įstabiai Rusėjo 1-osios šventei liūdesys grybšteli skaudžiau nei įprasta. Sunku labiau nuodugniai paaiškinti – kodėl, tačiau akivaizdu, jog ne tik dėl trumpėjančios dienos, jau kyščiojančių pašaliais melancholijos spalvų ar baimės prieš prasidedančių darbų maratoną.

Galbūt labiau reikšminga čia ta aplinkybė, apie kurią porina mitas, kad neva už vaisių nuo pažinimo medžio yra užmokama išvarymu iš rojaus. Kas be ko, išsilavinusi visuomenė yra didelė vertybė, tačiau žinojimas lemiama to žodžio reikšme ko gero naikiną tokį vaizduotės idealą kaip laimės lūkesčių išsipildymo galimybė šioje ašarų pakalnėje. Negatyviai apibrėžiant, rojus – tai palaimintas nežinojimas!

Žinoma, optimizmo ir pesimizmo tikrąja tų žodžių reikšme perskyra ryškėja tada, kai kalbame apie labiau dalykinį pasaulį nei egzistencinių nuojautų miražai, ypač kai išsakome savo požiūrį į politinės tikrovės įvykius. Iš tiesų, nėra didelio džiaugsmo čia tapti blogu pranašu, kurio nuogąstavimai išsipildo su kaupu, tarkime, dėl apsidraudimo, terapijos labui galbūt reikėtų pabandyti tapti tokiu forsuotu pesimistu, pranašaujančiu baisesnę katastrofą už pasaulio pabaigą, kad po to būtum įpareigotas pripažinti, jog nėra taip blogai, kaip neva galėjo būti.

Taip apgaunant likimą, galima uždirbti nuskaidrinančio tavo gyvenimą džiugesio porciją. Pavyzdžiui, ar kas nors patikėtų, jeigu dabar skelbčiau, kad rudenį rinkimus į Seimą laimės žudiko keliu žengianti partija?..

į rugpjūčio pabaigą mėnulis toksai vaiskus be energijos/

bet jį taurina mažų kainų vaistinės fonas/

vokus staiga tenai pramerkia/

kažko nudžiugęs lavonas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.