O gal tikėti? Mat „Rojus“ yra Biblijoje aprašyta amžinojo gyvenimo buveinė. Anot biblinių tikėjimų - judaizmo, krikščionybės, islamo - amžinojo, nenykstančio ir gausos gyvenimą pasieks tik Dievo išrinktieji, t. y. žemiškąjį gyvenimą sąžiningai ir su Dievu nugyvenę žmonės.
Taigi svajoti ar tikėti? Sunku nesvajoti, bet dar sunkiau yra tikėti. Svajonė – lyg palaidas paukštis skrajūnas. Tikėjimas – proto ir valios pastanga, apčiuopianti neakivaizdžius dalykus, o kartu ir paklūstanti juos apreiškusio Dievo autoritetui. Šiuolaikinėje Europoje žmonės renkasi svajonę, ne tikėjimą. Paprasčiau ir mieliau žmonėms yra „rojų“ patiems nusipiešti ir juo įtikėti. Todėl nenuostabu, kad šioje žemėje yra gausu „rojaus“ kampelių, žadančių bent trumpalaikę palaimą. O Dievo dovanojamas Rojus teatitenka retiems tikėjimo ekstremalams.
Šią vasarą ir aš patekau į vieną svajotojų „rojų“. Tarsi iš gilaus egzistencinio snaudulio mane kartą pažadino vairuotojo, atvežusio poilsiautojus į tikrai gražų Graikijos salos pliažą, šauksmas: „paradiso!“ (liet. rojus). Atvykome ir, atrodė, išsipildė svajonė. Išlipai į „rojaus“ krantą, įsitaisei po saule, įmerkei kojas į žydros spalvos vandeniu gaivinančią jūrą, ir tuo kartu patiki pilnatvės akimirka.
Smagu tiems graikams. Iš Dievo ir gamtos gavo tokį „rojaus“ kampelį! „O kad taip Lietuvoje!“, nejučiomis pasvajoji. O kad Graikijos rojuje būtų užtikrintai saugu, eurus išgryninau dar Lietuvoje, kad jokia netikėta svajonių valstybės piliečių panika neiššluotų likusių eurų iš svajingų nacionalinių politikų įkalintų bankų. Sunku pasitikėti svajotojais. Ir vis jungiau televizorių, kad pasitikrinčiau Vokietijos kanclerės politinę valią ir vokiečių rinkėjų nuotaikas dėl eilinio kredito Graikijai suteikimo grėsmės.
Vokiečiai pernelyg sunkiai dirba, kad lengvai dalintų savo sunkiai uždirbtus pinigus lengvai savo svajones finansuojantiems graikams. Ir lietuviško lašinio įsimečiau, jeigu kas... Ūkiškas lietuviškas protas visgi pasirengė įvairiems netikėtumams beprotiškų svajonių kampelyje, kurie galimai grasino sugriauti sunkiai uždirbtas ir kartu išsvajotas atostogas.
Ačiū Dievui, nieko baisaus neįvyko. Atostogas kiek gadino tik naktį giedantys gaidžiai ir anksti atsibundančios vištos. Geras laikas buvo pagalvoti: verta svajoti ar visgi tikėti? Negali netrokšti amžinosios gausos ir visgi negali savęs apgaudinėti, kad šioje žemėje ją susikursi arba kažkuriuo būdu susikurpsi sunkiai dirbančių lengvatikių sąskaita. Todėl lieka tikėti. Atrodytų, tai - vienintelis protingas pasirinkimas būtino pasirinkimo akivaizdoje.
Europoje besitęsianti krizė yra beprotiškų svajų apie gausėjančią gausą ir, todėl, gyvenimo skolon, rezultatas. Kol kas Europos politikai nemato ar nesiūlo išeities, kuri yra tokia akivaizdi - tveriančių verčių kūrimas kantriu ir kūrybingu darbu. Juk politikai patys yra svajų apie gausėjančią gausą profesionalūs pardavėjai. Labai neįprasta ir netgi neįsivaizduojama, kad politikas pakviestų sunkiai dirbti ir gyventi pagal neįsisvajotą, o tikroviškai sukurtų verčių lygį.
Lietuva nėra išlepinta svajų. Esame įpratę ir mėgstame dirbti. Savų politikų buki pažadai nelabai jau paperka. Turime visas nacionalinius ypatumus ir prielaidas, kad taptume tvarias vertes įvairiose srityse kurianti ir eksportuojanti nacija. Belieka tik tikėti, kad galime. Ir imtis darbo.
