Tiesa, mokant pagrindines frazes galima trumpam įsidarbinti per tarpininkus šeimose slaugyti senukų, statybose, fabrikuose. Vienodai išnaudojami tiek atvykėliai iš kitų Vakarų pasaulio šalių, tiek – iš Rytų Europos.
Veneros prieglobstyje verda aistros
40-metė lenkė Eva jau dešimtmetį dirba italo Alfonso Esposito restorane „Venus“ (lietuviškai - „Venera“), įsikūrusio nedidelio miestelio Griunstadto (Reino-Pfalco žemėje) centre. Drąsiai galima ją pavadinti savininko, besisukiojančio virtuvėje bei aptarnaujančio garbingiausius svečius, dešiniąja ranka. Nedidukė, smulki Eva pavaduoja Alfonsą prie viryklės, ruošia šaltus užkandžius, mazgoja indus. Rodos, turėtų neblogai uždirbti, juolab, per tiek metų įgijus šeimininko pasitikėjimą, tapus sunkiai pakeičiama.
Eva nežino, kiek gauna algos: Alfoso perveda pinigus į jos sąskaitą – tiek, kiek, jo manymu, lieka nuo to, ką jis kartais duoda lenkei cigaretėms. Lenkė per dešimtmetį tepelnė galimybę miegoti atskirame mažyčiame kambarėlyje, kuriame, be lovos ir televizoriaus, nieko daugiau nėra. Net rūbų spintos.
Pinigų vos užtenka būtiniausiems poreikiams patenkinti. Moteris porąkart per dieną nemokamai pavalgo restorane prie vieno stalo su šeimininku ir padavėja, užgerdama puikiu itališku baltuoju vynu, vis užkanda beruošdama patiekalus. Likusius pinigus Eva siunčia į Lenkiją: ten juos suryja mistiška, buvusio vyro įtaisyta skola, jų laukia gimtinėje likęs jau suaugęs sūnus. „Venus“ virtuvėje nuolat aidi riksmai, nes temperamentingasis italas vis nepatenkintas kas vakarą jau šlitinėjančios Evos darbu. Ir kasdien žada išmesti ją lauk. Bet Eva žino, kad neišmes. Tiesa, kartą Alfonso net vožė lenkei per veidą. Tąkart Eva išvažiavo namo.
Po kiek laiko šeimininkas paskambino, paprašė grįžti, pažadėjęs daugiau nekelti prieš savo darbininkę rankos. Eva grįžo. Tiesą sakant, jai irgi jau reikia to žilstelėjusio, vos penkiasdešimtmetį perkopusio italo. Ji įsimylėjusi šeimininką, ir tai Alfonso puikiai jaučia. Tad ir toliau gyvenimas Veneros prieglobstyje eina savo vaga. Jį paįvairina tik vis besikeičiančios padavėjos.
Vienam - pigi darbo jėga, kitam - meilužė
Alfonso tėvynainis Cono La Regina, už keliolikos kilometrų įsikūrusio restorano „De Cono“ savininkas, vis ieško internete pažinčių. Ne, Cono nėra vienišas. Iš Sicilijos (Pietų Italija) miestelio San Marco prieš 30 metų į Liudvigshafeno priemiestį Frankentalį atvykęs, čia vedęs vokietę Evi, su kuria užaugino gražuolę dukterį, klestintis 54-erių metų verslininkas mėgaujasi gyvenimu.
Taigi viena iš pramogų – naujos pažintys su moterimis. Jų amžius Cono nėra labai svarbu. Svarbiau, kad būtų iš skurdžių šalių. Cono pažada įdarbinti naują virtualią pažįstamąją savo bičiulio Alfonso restorane. Ir pažadą įvykdo. Alfonso gauną pigią, teisiškai apsiginti svetimoje šalyje nepajėgiančią darbo jėgą, o Cono – naują meilužę. Ant nepasotinamojo italo kabliuko buvo užkibusi ir viena lietuvė. Tiesa, Cono šįkart nepasisekė. Rima (vardas pakeistas) atvyko į „Venus“, Cono atostogaujant saulėtoje gimtinėje. Lietuvė niekada nebuvo dirbusi padavėja. Rima nepažinojo itališkos virtuvės, todėl nesigaudė meniu, silpnai kalbėjo vokiškai.
Neapsikentusi nuolat rėkiančio nuo grapos apgirtusio šeimininko, jausdama, kad jos ateitis, priklausanti nuo Cono, nieko gero nežada, teišdirbusi pusantros savaitės, vieną naktį moteris pabėgo iš Alfonso jai nuomojamo kambario. Kol dar negrįžo Cono. Ir kol nesibaigė iš Lietuvos atsivežti pinigai. Lietuvė nenorėjo būti tiesiog išmesta į gatvę - tam nepasiruošusi, be euro kišenėje.
Darbo sutartis irgi gali būti klastinga
Ramunė (vardas pakeistas) jau daugiau nei metai nesėkmingai ieško darbo. Kol kas ją išlaiko vyras vokietis. Lietuvė savo CV neberašo, kad yra baigusi Lietuvoje universitetą, slepia ir savo gimtinėje eitas pareigas. Ramunė visiems potencialiems darbdaviams meluoja visą gyvenimą dirbusi valytoja mokykloje: niekam čia nereikia išsilavinusio darbininko.
Neseniai moteriai sužibo viltis įsidarbinti gretimame prekybos centre. Darbas buvo nesudėtingas: per kelias valandas ji turėjo pripildyti lentynas prekėmis. „Besara“ firmos atstovas Esavas, teisindamasis laiko stoka, vis atidėdavo sutarties pasirašymą kitai dienai. Lietuvė labai stengėsi gerai dirbti. Ramunės bendradarbiai keitėsi: vieną dieną kartu dirbo trys, kitą - du laisva darbo vieta susivilioję žmonės. Antrąkart jie nebepasirodydavo. Ramunė įtarė, kad darbdavys taip taupo firmos pinigus. Juolab, kad viena pardavėja moterį draugiškai perspėjo: atsargiai, jis (Esavas) gudrus.
Galiausiai trečią dieną darbdavys pasikvietė Ramunę pasirašyti sutartį. Ir tik dabar lietuvė išgirdo, kiek ji čia per mėnesį uždirbtų: 330 eurų. Keturias valandas be poilsio dėžes kilnojusi, nuvargusi lietuvė jautė, kad nebesugeba įvertinti sutarties sąlygų. Ramunė paprašė leisti dokumentą išsistudijuoti namuose. Esavo veidu perbėgo nepasitenkinimo šešėlis.
Namuose pailsėjusi lietuvė su žodynu išsivertė sutartį. Ramunė džiaugėsi, kad pakako proto neįlįsti į žabangas. Pirmiausia, ji iki šiol nė žodžio nebuvo išgirdusi, kiek valandų per savaitę / mėnesį turės dirbti, kiek jai mokės už valandą. Ramunė žinojo, kad minimalus valandinis darbo atlygis Vokietijoje – 7,89 euro. Bet Esavas ne kartą leido suprasti, kad „Regalservise“ – ypatingas darbas, kuriam darbo įstatymai negalioja...
Persigalvoti lietuvę privertė keli sutarties punktai. Bandomasis laikotarpis – 4 mėnesiai. Bet jei norėtų iš darbo išeiti, turėtų atidirbti mėnesį (tuo tarpu Vokietijos įstatymai apibrėžia 14 dienų iki 15 arba paskutinės mėnesio dienos). Už pavėlavimą, neatėjimą į darbą „Besara“ nuskaičiuoja nuo atlyginimo. Už savavališką darbo sutarties nutraukimą neatidirbus numatytų 4 savaičių – ne mažiau nei 76 eurų bauda. Tiek pat būtų kertama per piniginę ir už palaidą liežuvį: niekas, pasirašęs sutartį, neturi teisės nė žodeliu prasižioti, kas firmoje vyksta.
Ramunė suprato, kad darbdavys, nenorėdamas mokėti, kiek priklauso, galėtų ją bausti ir bausti – ji niekaip neįrodytų, kad nepavėlavo į darbą ir ar išvis jame buvo, bet kada gali būti apkaltinta paslapčių išdavimu.
Lietuvė, paskambinusi Esavui, pranešė daugiau nebedirbsianti, nes netinka sutarties sąlygos, ir paprašė sumokėti už išdirbtas 13 valandų. Šis, įvertinęs Ramunės darbo valandą virš 6 eurų, pažadėjo paskambinti kitą dieną.
Kaip ir nujautė, lietuvė Esavo skambučio nesulaukė. Apsilankius Darbo teisme (Arbeitsgericht - įstaiga, analogiška lietuviškai Darbo inspekcijai), teisininkė pamokė Ramunę, ką ji toliau turi daryti. Deja, pati sutartis vokiečių valdininkės nesudomino: ji konsultavo tik dėl uždirbtų pinigų – daugiau nei 100 eurų – susigrąžinimo.
Teisininkė pripažino, kad gali būti, jog firma taip taupo pinigus – įdarbindama dienai ar kelioms ir nesumokėdama už darbą. Bet Darbo teismas nieko negali padaryti, kol nuskriausti žmonės nuolankiai tyli, nesiskundžia. Ramunei pasisekė dar ir dėl to, kad į jos rankas pateko dokumentas su firmos rekvizitais.
Dygiajam Diego įsižiebė viltis
Ispanas Diego jau virš 20 metų gyvena Manheime. Per tiek laiko išmoko vokiečių kalbą, bet jokių mokslų nebaigė – visą savo gyvenimą dirba darbininku. Dabartinė jo darbovietė – įmonė, kitoms nuomojanti darbininkus. Diego joje – vienas iš senbuvių, dirbantis jau trejus metus. Kiti tiek neištveria.
Nors įstatymas įpareigoja firmą už laiką, praleistą be darbo laukiant iškvietimo, darbininkui sumokėti iš savo kišenės, Diego darbdaviai, kaip ir kitos tokios pat, gudrauja: liepia darbininkams pasirašyti, kad jie pageidauja laisvos dienos, o vėliau už tą laiką „išminusuoja“ iš atlyginimo. Lygiai taip pat „savo noru“ darbininkai nuolat atostogauja žiemą.
Kaip bedirbu, kiek besistengtų, Diego neuždirba daugiau nei 900 eurų. Negana to, pavasarį vienas po kito atėjo du laiškai, reiškiantys nuobaudas. Dar vienas – ir Diego būtų atsidūręs gatvėje. Ispanas nebeturėjo ką prarasti, juolab, kad jautėsi nubaustas neteisingai: antrąjį įspėjimą gavo už tai, kad laisvą dieną, nepranešęs tiesioginei viršininkei, nebegalėdamas ilgiau kęsti pilvo skausmų, nuėjo pas gydytoją.
Darbininkas, pasirodo, vadovų manymu, neturi jokių teisių, tik paklusniai vykdyti nurodymus, laukti, kada iškvies – nors ir vidury nakties. Diego patraukė tiesiai į Darbo teismą. Ten iškviestas firmos vadovas neigė priverstinai varantis žmones atostogų. Ir Diego nieko neįrodė – juk pats visur pasirašė.
Bet Diego nesigaili ieškojęs teisybės: dabar jau niekas jo nebeverčia pasirašinėti dokumentuose, jei nėra darbo, todėl pagaliau nebeturi firmai įsiskolinimų. Patys darbdaviai jau suinteresuoti jį siųsti į darbą. Sužibo viltis pagaliau nors kiek daugiau uždirbti. Ir nesvarbu, kad Diego yra savo valdžiai kaip tikras diegas - be rimtos priežasties vis tiek negalės atleisti. O kiti, kurie bijo ginti savo teises, tebedirba kaip ir seniau – pasirašinėja, kur paliepti, neišbrenda iš skolų.
