Vienas ryškiausių Lietuvos politikų per du dešimtmečius sukaupė įspūdingą patirties bagažą – jis vienintelis Lietuvoje politikas, dirbęs visose Seimo kadencijose, ne vieną kartą buvo Seimo pirmininku, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, šachmatų žaibo turnyrų meistras, žurnalistas.
Jam ne kartą yra tekę patirti rinkėjų išpuolių dėl komunistinės praeities, tačiau jis išdrįso viešai atsiprašyti tautos ne tik už save, bet už kitus buvusius komunistus. Po tokio žingsnio daugiau nelipo jokios etiketės, nors Seime jis be pertraukos dirbo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais.
Dar prieš savaitę bendraudamas su lrytas.lt, Č.Juršėnas aiškiai neatsakė, ar dalyvaus Seimo rinkimuose. Tik šmaikščiai užsiminė: „Apie tai kalbėsiu tik rugpjūčio 25 d. Branginuosi, nes esu ypatingas”.
Savo pažadą Č. Juršėnas tęsėjo. Jis taip pat, kaip tikras politikos džentelmenas, laikėsi duoto pažado pirmąjį interviu apie pasitraukimą iš aktyvios politikos duoti portalui lrytas.lt
- Jums nusprendus trauktis iš aktyvios politikos, už nugaros lieka visa naujosios Lietuvos istorijos epocha. Ar sunku buvo apsispręsti tokiam žingsniui? - lrytas.lt paklausė Č. Juršėno.
- Apie pasitraukimą galvojau dar praėjusios kadencijos Seime, o pastaruosius keletą metų dažnai apie tai užsimindavau ir savo savo partijos bičiuliams.
Viena vertus, norėjau, kad vietoj manęs į partiją ir politiką ateitų jaunesnių žmonių. Kita vertu, juk ir aš nesu amžinas.
Prieš keliolika metų, kai buvo ieškoma, kas iš jaunų ir perspektyvių politikų galėtų papildyti mūsų gretas, aš pasiūliau tuo metu dar niekam nežinomą Ričardą Malinauską. Ir neapsirikau – dabar jis vienas geriausių Lietuvos miestų merų, Savivaldybių asociacijos prezidentas ir dėka jo aktyvios veiklos Druskininkai klesti.
- Ar jūs sunkiai priimdavote panašius sprendimus, kaip šis – trauktis iš aktyvios politikos? Ar ilgai svarstydavote ir žmogiškai dėl to išgyvendavote?
- Kai apsispręsdavau, tuomet jau nebūdavo sunku. Ta proga norėčiau prisiminti savo žurnalistinio darbo pradžią. Būdamas dar pirmuose Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų kursuose pradėjau dirbti žinybiniame savaitraštyje „Statyba“ korespondentu.
Kartą redaktorius pranešė, kad laikraščio finansinė padėtis - ne pati geriausia, todėl teks atleisti bent vieną darbuotoją.
Išsigandau ne aš, o tas, kuris iš tikrųjų dirbo prasčiausiai. Kadangi studijos man sekėsi puikiai, gaudavau padidintą stipendiją, išeiti iš darbo pasisiūliau pats.
- Per tuos du jūsų darbo dešimtmečius Seime būta daug visko. Kas įsiminė labiausiai?
- Svarbiausias įvykis ne tik mano, kaip politiko, bet ir visos Lietuvos gyvenime – rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą 1990-aisiais. Nors ilgai dirbau įvairiose komunistų partijos struktūros padaliniuose ir Sąjūdžio laikais tokie, kaip aš, buvo laikomi vos ne tėvynės išdavikais, rinkimus savo gimtosiose Švenčionių-Ignalinos vietose laimėjau dar per pirmąjį turą, nurungęs vietinį Sąjūdžio lyderį.
Supratęs, kad teks dirbti Seime, atėjau į tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų kabinetą, kuriame šiuo metu dirbu. Tada čia dirbo AT sekretorius Liudvikas Sabutis. Jo sekretorės, kuri vėliau tapo mano sekretore, paprašiau Konstitucijos ir AT įstatų.
Tuo metu į kabinetą galvą įkišo Sąjūdžio aktyvistas Zigmas Vaišvila. Pamatęs mane, pranešė visiems, esą komunistai jau valdžią ima. O aš apie jokią valdžią tuomet net negalvojau – tiesiog supratau, kad laukia labai daug rimto darbo ir jam reikia deramai pasirengti.
1990-ųjų Kovo 11-osios akto priėmimas – vienas svarbiausių įvykio ne tik Lietuvos, bet ir mano gyvenime.
- Ar balsuojant už šį aktą jums nebuvo kilę jokių dvejonių ar abejonių?
- Žinoma, kad ne. Tik man ir daugeliui mano bendražygių tuo metu atrodė, kad galbūt reikėtų kitokios taktikos, ieškant dialogo su Maskva.
Kai bendraudavau su savo rinkėjais ir kraštiečiais, šie manęs dažnai klausdavo: „Česiau, ar tu už Lietuvos nepriklausomybę“?
Atsakydavau, kad taip, tačiau kova už jos įtvirtinimą gali pareikalauti daug jėgų, o galbūt net aukų ir kraujo.
Po tragiškų 1991-ųjų sausio įvykių Vilniuje rinkėjai manęs jau nebeklausinėdavo, ar aš už Lietuvos nepriklausomybę. Matyt, išsipildžiusios mano įžvalgos buvo savotiškas manęs patikrinimas.
- Naivu klausti jūsų, kaip politikos veterano, ar per tuos aktyvios veiklos dešimtmečius patyrėte kokių nors nuoskaudų. Tačiau, matyt, daugelis prisimena jūsų sudaužytus akinius.
- Esu praradęs dvejus akinius. Vieni man nuo nosies buvo nubraukti per mitingą ant Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų, o kiti – Alytuje.
Kai 1993 m. kartu su kolega, šviesios atminties profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi buvome pakviesti į Dzūkijos sostinę pristatyti naujausių teisės aktų, mus prie salės, kurioje turėjo vykti renginys, pasitiko įtūžusi minia.
Nors K. Antanavičius niekada nebuvo komunistas, kliuvo ir jam, bet jis kažkaip į salę prasmuko. O man ne tik akiniai nuo nosies buvo nubraukti ir sudaužyti, bet dar ir iš švarko buvau išvilktas.
Planuotas renginys, į kurį, beje, ne patys įsiprašėme, o buvome pakviesti, žinoma, neįvyko. Tada mus užpuolusiems alytiškiams sakiau, kad švarkas, kurio liko ne tik siūlės sveikos, bet ir sagos neišlakstė – lietuviškas, įmonėje „Lelija“ pasiūtas, o sudužę akiniai – vokiški. Vadinasi, tai, kas lietuviška, nebūtinai visada blogiausia.
Tas įvykis, kai praradau Alytuje antrus akinius, mane pamokė, kad ateityje reikėtų rinktis tokius akinius, kurie tvirčiau laikosi už ausų (juokiasi).
- Matyt, sudužusių akinių motyvai atspindėti ir karikatūrose apie jus, kurias kolekcionuojate jau daugelį metų?
- Štai, kalbėdamasis su jumis, žiūriu į dailininko Vytauto Jurkūno karikatūrą, kurioje esu įamžintas su sudužusiais akiniais.
O tų karikatūrų buvo per visą darbo Seime laiką, išleistos kelios knygos.
- Seime garsėjote ne tik kaip karikatūrų kolekcininkas ir žmogus, sugebantis sveikai iš savęs pasijuokti, bet ir kaip puikus šachmatininkas. Ar esate įveikęs kokį nors politinį priešininką?
- Kai Lietuvoje viešėjo Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas, Seime su juo žaidėme šachmatais. Paaiškėjus, kad aš galiu laimėti, tai pastebėjęs jį į Lietuvą pasikvietęs šviesios atminties prezidentas Algirdas Brazauskas man į ausį pašnibždėjo: „Siūlyk lygiąsias“.
Aš taip ir pasielgiau, nors „Lietuvos ryto“ laikraštyje nufotografuotoje mūsų partijos lentoje akivaizdžiai matėsi, kad aš laimiu.
Šachmatais žaidžiu iki šiol. Pastaruoju metu patinka trumpos partijos internetu.
- O ar netrukdė politinei karjerai jūsų laisvamanystė – net per pačias didžiausias šventes bažnyčioje niekas jūsų nėra matęs priklaupusio?
- Niekada neapsimetinėjau nei prieš bendražygius, nei prieš oponentus ir net prieš artimuosius. Taip, aš esu laisvamanis. Beje, mano pažiūros niekada nėra užkliuvę jokiems, net patiems aukščiausiems Bažnyčios hierarchams.
Iš pradžių buvau kritikuojamas, kad prisiekdamas Seime neskaitau paskutinio priesaikos sakinio - „Te padeda man Dievas“. Tačiau ilgainiui visi prie to įprato.
- Negi ir prieš gyvenimo pabaigą nesišauksite Dievo?
- Ką gali žinoti, kaip atsitiktų, jei prarasčiau blaivą protą? Tačiau savo artimiesiems esu pasakęs – noriu būti palaidotas be bažnytinių apeigų.
- Šiandien sudarytas Socialdemokratų partijos Seimo rinkimų sąrašo dešimtukas tarsi įrodo, kad su jūsų pasitraukimu iš aktyvios politikos baigiasi ir tų socialdemokratų era, kurie buvo velionio A. Brazausko pasekėjais.
- Taip, aš neabejotinai buvau A. Brazausko mokinys ir pasekėjas, tačiau jo išugdytų politikų mūsų partijoje yra ir daugiau.
Man džiugu, kad jie aktyviai dirba. Taip pat norėčiau pastebėti, kad kiekviename rinkiminio socialdemokratų sąrašo dešimtuke yra bent po vieną jaunosios kartos atstovą.
- Ką veiksite pasitraukęs iš aktyvios politikos?
- Pirmiausiai susitvarkysiu savo didžiulį archyvą. Tačiau veiklos man nestigs ir už Seimo ribų: esu socialdemokratų garbės pirmininkas, todėl galėsiu aktyviai dalyvauti partijos veikloje. Be to, esu Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcijos narys. Todėl veiklos man tikrai nestigs.
- Jūs tiek sovietmečiu, tiek po nepriklausomybės atkūrimo nuolatos buvote viename ar kitame valdžios poste. Ar pasitraukus iš aktyvios veiklos ir politikos jums nestigs to, kokiomis galimybėmis ar privilegijomis leisdavo naudotis buvimas valdžioje?
- Daug kas bandė ieškoti mano turtų, vilų ar namų, bet taip ir nerado. Mums su žmona visada pakakdavo tiek, kiek turėdavome. Kadangi uždirbdavau neblogai, tai tenkindavomės šiek tiek daugiau nei minimumu.
Padoriu žmogumi mane auklėjo ir tėvai, kurie visada mokėjo taip dirbti ir verstis, kad šeima turėtų duonos, ir puikūs mokytojai, kurių dėka vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu.
- Vis dėl to jūsų politinėje biografijoje būta ir pralaimėjimų – nesigailite, kad 2004 m. sutikote dalyvauti prezidento rinkimuose, kuriuose patyrėte nesėkmę?
- Kai pirmą kartą man buvo siūloma kandidatuoti į prezidento postą, atsisakiau, antrą kartą taip pat nepanorau kelti savo kandidatūros. Gailiuosi, kad to nepadariau ir trečią kartą.
