Nepriklausomybę nuo rusiškos elektros užtikrins ne Visagino atominė elektrinė, o elektros ir dujų jungtys su Europos tinklais, kuriomis atsijungsime nuo Kremliaus monopolijų ir atpiginsime energetinius išteklius.
Prireikus, vien Elektrėnų elektrinė patenkintų elektros poreikius net šalčiausiais žiemos mėnesiais. Kitą mėnesį Lietuvos elektrinėje pradės veikti naujas šiuolaikinis kombinuoto ciklo blokas, kuris pajėgs pagaminti tiek pat elektros energijos, kiek Lietuvai tektų iš VAE – apie 450 MW. Abiejų šaltinių elektros kaina būtų panaši (apie 25 ct/kw), bet naujasis Elektrėnų blokas kainuos dešimteriopai mažiau. Be to, skirtingai nuo VAE, jo statybą, remia Europos Sąjunga.
Tačiau jo paskirtį - po Ignalinos AE uždarymo užtikrinti šalies vartotojų poreikius – naujais milijardiniais užsakymais susižavėję vyriausybės vadovai netikėtai primiršo. Šio naujojo bloko nederėtų menkinti dėl numatomų jo kūrenimui dujų – bent jau šalies energetikos vadovai gal pamena, jog neseniai pasirašė sutartį 2014 metais pastatyti perviršinio galingumo suskystintų dujų terminalą, kurio prireikus pakaktų ir keliems naujiems energoblokams.
Žinoma, Elektrėnuose gaminama elektra yra nekonkurencinga. Deja, taip pat neapsimokėtų gaminti elektros ir VAE, nes ji būtų ženkliai brangesnė, nei prekiaujama elektros biržoje. Dabar prastovi Elektrėnų ir kitos elektrinės, „bedarbių“ sąrašą papildytų ir dešimtis milijardų kainuosianti VAE, kuri nustekentų šalies finansus ir mokesčių mokėtojus.
Dabar „Nord Pool Spot“ biržoje Lietuva energiją perka po 14–17 cnt/kwh, ji dar pigesnė Estijoje ir ypač - Skandinavijoje. Pavyzdžiui, liepos mėnesį Suomijoje elektros kaina krito iki 4,7 ct/kwh ir buvo net 3,4 karto mažesnė, nei Lietuvoje. Kol kas Lietuva turi ribotą prieigą prie Šiaurės šalių elektros tinklų, todėl (tiek, kiek neapsimoka gaminti šalies elektrinėse) tenka pirkti rusišką valdžios dotuojamą elektrą, kuri yra brangesnė už skandinavišką, bet pigesnė už lietuvišką.
Padėtis elektros rinkoje iš esmės pasikeis 2014 – 2015 metais, kai per naująsias Estijos ir Lietuvos jungtis pasieksime pigesnius Šiaurės šalių hidroelektrinių šaltinius ir galėsime pirkti pigesnę elektrą - palyginamosiomis kainomis po 12- 15 ct/kwh. Palyginimui, VAE pagaminta elektra kainuotų Vyriausybės optimistiniu vertinimu 17- 25 ct/kwh, o nepriklausomų ekspertų skaičiavimu- net 25- 28 ct/kwh. Įvertinus galimai 1.5 karto didesnes už elektros rinkos kainą VAE sąnaudas, nesunku suprasti, kodėl per 5 metus VAE projektu nesusidomėjo nei vienas privatus investuotojas. Dėl to prieš porą mėnesių ir Europos Komisija diplomatiniu laišku, kurį Vyriausybė deja nuslėpė nuo šalies visuomenės, išreiškė abejones VAE ekonomine nauda, finansine našta ir net saugumo patikra.
Tikėtis šiame specifiniame šiaurinės Europos regione nukonkuruoti Skandinavų hidroelektrines – tai tas pats, kaip bandyti Lietuvoje auginti vynuoges ir iš jų pagaminti geresnį ir pigesnį nei Italijoje vyną.
Atsisakius VAE avantiūros, už dalį jai numatomų lėšų Lietuva galėtų greitai pasistatyti dujų jungtį „LitAmber“ su Lenkija ir biokuro katilus šilumai gaminti. Taip 20-30 procentų atpigintume šalyje dujas ir šilumos energiją, tada ir daugiau elektros apsimokėtų gaminti prastovinčioje Lietuvos elektrinėje.
Deja, politinė valdžia vilkina šalies gyventojams gyvybiškai svarbius projektus. Galima būtų lyg ir pasidžiaugti pagaliau pradėtu suskystintų dujų terminalu. Tačiau dabartinė šalies vyriausybė atmetė Lietuvos poreikius tenkinantį praktišką terminalą (iš nebrangaus panaudoto laivo) ir lyg tyčia pasirinko milijardinį ypač brangaus laivo nuomos projektą, per kurį įvežamos dujos tiek pabrangtų, kad jos menkai pakenktų dabartiniams „Gazprom“ taikomiems didžiuliams monopoliniams antkainiams.
Šalies politikai vėl neatlaiko Rusijos monopolijų spaudimui, kaip ir 2002 metais, kai tuometinė valdžia, naujųjų konservatorių vedlių palaikoma, pusvelčiui perleido „Gazpromui“ šalies strateginius dujotiekio vamzdynus. Dabar jiems ir tik jiems tenka visa atsakomybė už tai, kad įgijusi visišką kontrolę Rusijos dujų milžinė kiek panorėjusi kelią mums kainas ir už dujas mokame Europoje brangiausiai.
Prorusiškų interesų remiami dabartiniai valdantieji suplanavo naują avantiūrą - pastatyti vieno galingo atominio reaktoriaus elektrinę, kuri kaip skelbiama 2008 m. konservatorių vedlių rinkimų programoje (žr. 119-120 psl.), „vėl bent pusei amžiaus įstumti Lietuvą į naują energetinę priklausomybę nuo Rusijos“. Tradicinių vertybių atsižadėję politikai atvirai išduoda savo priesakus bet kokius bandymus prastumti tokį atominį reaktorių, „ traktuoti kaip nusikalstamas prieš Lietuvos saugumą pastangas“. Deja, dešiniųjų vedliai ankščiau deklaruotų Rusijos energetinių interesų pavojaus jau ir čia nebemato.
Tarptautinis konkursas buvo paskelbtas dėl strateginio investuotojo, o ne dėl reaktoriaus pardavėjo. Per keletą metų nesuradus nei vieno investuotojo, kuris sutiktų prisiimti nors pusę finansinės rizikos, Vyriausybė numojo ranką į paskelbtą konkursą ir strateginiu investuotoju „pakrikštijo“ realiai investuoti neketinančią „Hitachi“ bendrovę. Tačiau ji yra ne investuotoja, o tik reaktoriaus pardavėja ir rangovė, kurią dar ketinama pamaloninti pelninga koncesijos sutartimi ir net elektrinės akcijomis.
Pagal įprastą tvarką, strateginis investuotojas turėtų pasirinkti reaktoriaus tiekėją ir savo pinigais statybos išlaidas apmokėti. Bet „Hitachi“ kompanija nėra toks investuotojas. Ji pati iš savęs pirktų savo paties nusistatyta kaina kitur atlikusį reaktorių, už kurį realiai sumokėtume mes - mokesčių mokėtojai.
Pagal neskaidrų koncesijos sutarties projektą „Hitachi“ kompanija realiai neatsakytų už nieką. Siekdama išvengti finansinės atsakomybės už numatomą nuostolingą VAE veiklą arba skandalingų teisminių bylų, jei priverstų šalies vartotojus pirkti iš jos daug brangesnę elektrą, šiame projekte tikroji „Hitachi“ pati tiesiogiai nedalyvauja – ji steigia be realaus turto (vyriausybės akcijomis pamalonintą) naują juridinį vienetą.
Visų metų valstybės biudžeto dydžio atominės elektrinės užsakymas suteikiamas be realaus konkurso. Kiek yra išpūsta reaktoriaus ir visos statybos kaina galėsime tik spėlioti.
Už vadinamąjį investuotoją prisiimtume ir finansinę riziką. Jei bankrutuotų kitų valdoma VAE, Lietuva patirtų didžiulius nuostolius. Valstybė gali prarasti net pagrindinius energetinius objektus – Lietuvos elektrinę, „LITGRID (strateginius perdavimo tinklus) ir LESTO (skirstomuosius tinklus), kurie pavojingai priskirti VAE.
Atominės iniciatoriai visaip vengia viešų diskusijų ir skaidrumo. Nerasdami dešimtis milijardų litų kainuosiančiam VAE projektui palankių argumentų, valdantieji begėdiškai dangstosi energetine nepriklausomybe ir juodina oponentus. Deja, šis „amžiaus“ projektas kvepia ne nepriklausomybe, o nepamatuotomis politinėmis ambicijomis ir neskaidriais privačiais interesais.
Neseniai A. Lukašenka pasigyrė ketinąs Baltarusijoje pastatyti net dvi rusiškas atomines elektrines. Baltarusijos Prezidentas paskelbė, jog AE statybos jo šalyje priešininkai yra lenkai ir lietuviai. Tačiau mūsų reikalavimą nestatyti prie pat Lietuvos sostinės pavojingų branduolinių reaktorių jis dabar lengvai atmeta VAE pavyzdžiu, „ jie patys ketina statyti savo atominę elektrinę, todėl tai jau konkurencija“.
Baltarusijos diktatoriaus pripažinimas, jog VAE atveria jam galimybę Vilniaus pašonėje statyti nesaugius rusiškus atominius reaktorius turėtų padėti šalies valdžiai susivokti į kokį pavojų stumia nedidelę Lietuvą.
Šalies vadovai turėtų taip pat suvokti, kokią katastrofą Lietuvos išlikimui sukeltų branduolinė avarija dėl galimo teroro akto ar „žmogiškojo“ faktoriaus, kurio pasekmes po Fukušimos nelaimės vos įveikė viena galingiausių pasaulio valstybių Japonija. Branduolinė avarija ne tik sugriautų šalies ūkį, bet ir sunaikintų pačią Lietuvą.
Gediminas Vagnorius yra Krikščionių partijos pirmininkas.
