O nesibaigiantys dūsavimai dėl „prasto buvusių valdžių palikimo”, jau nuo pat pradžių rodė, kad valdyti kraštą nebuvo pasiruošta, o pasiūlytos 2008-jų Seimo rinkimuose jų programos neatitinka realybės. Iš čia ir karštakošiška “naktinė” mokesčių reforma, padidinusi mokesčių naštą ir sumenkinusi šalies ekonomikos konkurencines galimybes, artėjant krizei.
Kad ir kaip bebūtų keista, už tai balsavo dar ir prieš savo ideologines nuostatas abi liberalų partijos – koalicijos partnerės. Tiesa ir po to, kasmet, jie nesidrovėdami ir neraudonuodami kasmet ridendavo “mokesčių naštos” propagandinius akmenis, tuo, matyt, mėgindami atsiriboti nuo to, ką patys padarė.
Todėl dabar valdančiosios koalicijos viduje kilęs erzelis dėl sraigtasparnių pirkimo už ES paramos pinigus, ne tik patvirtina, bet ir dar pabrėžia koalicijos nuovargį bei idėjų neturėjimą, kaip elgtis, kaip veikti jau jų „suvaldytos” krizės sąlygomis. Iš tiesų susiginčyta tik dėl to, kuri ministerija – konservatorių, liberalų sąjūdžio ar liberalų centro valdoma turėtų pirkti tuos sraigtasparnius. Niekas iš jų, ir tai irgi keista, nekėlė ir net nepamėgino kelti klausimo, o toks ir yra esminis, kodėl žlugo renovacija ir kodėl iškilo grėsmė šiai sričiai skirtoms ES paramos lėšoms.
Baigiantis šios valdžios kadencijai, beveik jau nekalbama apie biurokratijos, kuri tik išaugo ir ypač smulkiam ir vidutiniam verslui, „saulėlydį”. Jos architektai vienas po kito išsilakstė, viskas palikta vyriausybės kancleriui, kuris irgi jau pakėlęs sparnus į užsienio ambasadą ir vargiai ką nors reikšmingo šioje srityje nuveiks.
Vienintelis realus šios valdančiosios daugumos „saulėlydžio” žingsnis – apskričių administracijų panaikinimas, iš tiesų pasekmių atžvilgiu yra gana prieštaringas. Nes administracijos ar biurokratinio krūvio verslui iš esmės nesumažinta, o lig tol buvusios decentralizuotos funkcijos daugeliu atveju vėl grįžo į Vilnių, o tai reiškia į ministerijas. Vargu ar tokia situacija, toks dar labiau centralizuotas valdymo modelis, reiškia didesnį skaidrumą, apie kurį taip mėgo kalbėti valdantieji, ar paramą verslui, o ypač smulkiam.
„Saulėlydžio” idėja, kaip matome iš kitų koalicijos veiksmų, iš tikrųjų buvo reikalinga kaip propagandinė priedanga daugiausiai saviškių ir partinių sustatymui į postus. Rezultatas, deja, yra nekompetencijos padidėjimas, o ypač energetikos sektoriuje. Kad ir kiek apeliuotumei į Rusiją, monopolistus, kas iš dalies yra tiesa, tačiau tokio dujų, šilumos, o dabar dar elektros kainų padidėjimo nebūta prie jokios ankstesnės valdžios. Didele dalimi taip atsitiko dėl nesugebėjimo ar nenoro derėtis, kalbėtis su kaimynais, ieškoti kompromisų, kaip tai sugeba tokioje pačioje energetikos situacijoje, kaip ir mes, esantys mūsų kaimynai latviai bei estai.
Apskritai visa konservatorių valdomos koalicijos griovimo ir kitų valdžių veiklos neigimo politika, ypač energetikoje, turėjo nemažai ir kitų neigiamų pasekmių. Šiuo metu, ir pirmiausia dėl naujos IAE projekto vėlavimo, jau turime aplink Lietuvą Kaliningrade ir Baltarusijoje statomas atomines su visomis ateityje atitinkamomis pasekmėmis gamtai, tai pačiai energetikai, mūsų santykiams su kaimynais ir t. t. Nerišlios ir nekoordinuotos vyriausybės apeliacijos į galimą tų jėgainių nesaugumą Europos Sąjungos, panašu, nepasiekia. Bent jau lig šiol jokių konkretesnių atgarsių neteko girdėti – nesukurta jokia daugiašalė komisija ar institucija, pavyzdžiui Briuselyje, šiai problemai bent aptarti.
Dar vienas akivaizdus valdančiųjų nuovargio požymis, kurį pagrįstai pastebi A. Matonis straipsnyje „Valdžios nesusikalbėjimas žlugdo tarptautinį Lietuvos autoritetą”. Nepaisant neseniai pasirašyto, pačių konservatorių inicijuoto, visų partijų Nacionalinio susitarimo dėl gynybos politikos, valdantieji vietoje gynybos biudžeto bent simboliško padidinimo, projektuoja teikti Seimui dar mažesnį nei šiemet.
Čia greičiausiai, spėju, bus taip kaip su žalos už okupaciją atlyginimo iš Rusijos įstatymu – atsidūrę opozicijoje konservatoriai visu balsu šauks, jog naujoji valdžia nevykdo susitarimų ir nepasiekia dviejų nuošimčių nuo bendro vidaus produkto gynybos biudžeto. Aišku, jau pamiršę, kad jų valdymo laikais krašto apsauga, o tiksliau kalbant, šalies gynybiniai pajėgumai prarado per milijardą litų. Jei jau paminėjau žalos atlyginimą, tai ir šioje srityje rezultatas kol kas apgailėtinas – nei atlyginimo, nei kompensacijos, nei santykių su kaimynine Rusija. Kaip, beje, ir su kita kaimyne Baltarusija – judame tik blogesnių santykių ir didėjančios įtampos linkme. Tai gal geriau su kitais kaimynais, partneriais ES ir NATO? Su Lenkija, pavyzdžiui? Užsienio reikalų ministras skelbia vieną po kitą savigyros kupinus straipsnius apie nepriekaištingą, modernią, „išmanią” užsienio politiką, tačiau santykiai su kaimynais dėl to negerėja. Lenkija jau senokai pasitraukė iš IAE projekto, latviai su estais diplomatiškai vilkina savo apsisprendimą. Užsienio reikalų ministerija ir toliau ramiai miega, matyt, laukdama postų atsilaisvinančiose ambasadose.
Ypač skaudus ir konkrečia pinigine išraiška galimas apibūdinti mūsų užsienio politikos pralaimėjimas, - IAE uždarymo dviejų trečdalių paramos praradimas. O tai net šimtai milijonų, o milijardai litų. Tiesa, sprendimo Briuselis dar galutinai nepriėmė, tačiau akivaizdu, kad pradinė mūsų derybinė pozicija, dar ir praradus tokį partnerį kaip Lenkija, silpnoka. Beje, nieko ypatingai nenuveikusi premjero paskirta šiai problemai spręsti derybų delegacija net neturi savo vadovo, mat, N. Tankevičiaus po pusmečio nevaisingos veiklos taip pat jau paskirtas ambasadoriumi. Teisybės dėlei tenka pridurti, kad skolintis ši Vyriausybė tikrai nepailso. Todėl, nepaisant jų veidmainiškų padūsavimų apie „prastą” buvusių valdžių palikimą, jie dar sugebėjo brangiai paskolinti beveik metinį biudžetą per trejus metus ir paliks Sodroje beveik dešimties milijardų skylę. Šiandien jau akivaizdu, kad šalies verslas laukia ne žodinių, o tikrų permainų, o iš tikrųjų valdžios pasikeitimo, nes supranta, jog dabartinė koalicija nei pasikeis, nei pripažins savo klaidas. Valdžios nuvarginti jie leidžia gražius leidinius, ruošia oponentų juodinimo strategijas ir propagandiškai dar grasina Seimą užversti „reformistiniais” įstatymų projektais, kurių per ketverius metus kažkodėl nepateikė, nors puikiai žino, kad liko vos keletas šios kadencijos parlamento posėdžių.
