Tačiau viena sritis Lietuvoje net rinkimų kampanijos metu išlieka neįtikėtina tylos zona. Tai – šalies užsienio ir gynybos politika.
Štai pastaruoju metu vėl ypač aštriai iškilo santykių su Baltarusija tema.
Tikrai garsiai nuskambėjo tiek vadinamoji švediškų meškiukų desanto istorija, tiek ir šią savaitę Vilniaus apygardos administracinio teismo paskelbta A. Lukašenkos pinigine vadinamo V. Peftijevo pergalė prieš Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.
Abi šios temos, regis, tikrai būtų vertos rimtų politinių debatų, o ne vien ekspertų diskusijų. Juo labiau kad santykiai su Baltarusija bet kokiu atveju nuolat kelia visuomenės ginčų.
Ir ne tik apie ginčus kalbama – pramonininkai, pavyzdžiui, nuolat kritikuoja Lietuvos politiką ar bent jau paskirus politikų ir diplomatų sprendimus Baltarusijos atžvilgiu.
O ką politikai? Ar kas galėtų aiškiai pasakyti, kokia dabar yra Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu?
Koks yra valdančiosios daugumos (jau nekalbant apie kiekvieną ją sudarančią partiją) požiūris į santykius su Baltarusija? Kokios nuomonės laikosi opozicija? Ar Lietuvos institucijų veiksmai atitinka kokį nors požiūrį? Ar jie nuoseklūs? Ar reikėtų ką nors keisti?
Klausimų daugybė, bet nei dėl meškiukų desanto, nei dėl A. Lukašenkos bendražygio, o kartu ir viso Minsko režimo pergalės Vilniaus teisme, aiškios politinės pozicijos negirdėti nei iš valdančiųjų, nei iš tų, kurie taikosi juos pakeisti.
Negana to, niekam iš politikų taip ir nekilo noras viešai paklausti, ar normalu, kad A. Lukašenkos režimo advokatais jau kurį laiką tapusi lietuvių teisės bendrovė LAWIN gali kartu būti ir Vyriausybės partnerė įgyvendinant svarbiausius energetikos projektus.
Ką jau kalbėti apie diskusijas, ar Užsienio reikalų ministerijai apskritai vertėjo netaikyti pačios ES teisės numatytų sankcijų išimties V.Peftijevui, jei Lietuva nesilaiko pačios griežčiausios politikos prieš A. Lukašenkos režimą.
O gal mūsų šalis vis dėlto laikosi griežtos pozicijos, nepaisant to, kad prezidentė D. Grybauskaitė lyg ir stengėsi atšildyti santykius su A. Lukašenka?
Bet jei laikomasi tokių nuostatų, gal vertėjo viešai pasveikinti švedus, Baltarusijoje išmėčiusius už demokratiją ir žodžio laisvę agituojančius meškiukus?
Ar vis dėlto protingiau buvo iš karto aiškiai atsiriboti nuo švedų provokacijos? Ypač jei Lietuva vis dar vykdo ankstesnę dvejopą politiką – nors ir pasisako už demokratiją Baltarusijoje, bet nori išlaikyti ir glaudų kaimyninį bendradarbiavimą.
Galų gale net ir pramonininkų gąsdinimai, kad neapgalvoti Lietuvos veiksmai dėl A. Lukašenkos rūstybės esą gali labai brangiai kainuoti mūsų šaliai, tikrai verti politinės diskusijos.
Ar šie gąsdinimai tikrai pagrįsti, kai nepaisant politinės įtampos ekonominis bendradarbiavimas su Baltarusija kopia į naujas aukštumas? Ką apie tai mano politikai?
Gal kas nors jau dabar rūpinasi tuo, kad nuo Baltarusijos krovinių tikrai labai priklausomo Klaipėdos uosto ar geležinkelių verslo ateitį gali lemti ne tik A. Lukašenkos gera valia? Juk tikrai nėra didelė paslaptis, kad dairydamasi į Baltarusijos krovinius savo uostų infrastruktūrą ypač smarkiai stiprina Rusija.
Ar tikrai galime tikėtis, kad ir neerzindami A. Lukašenkos neprarasime baltarusiškų krovinių srautų, kai tik Rusija bus pasiruošusi ir to panorės?
Kaip uosto ir geležinkelių vadovai tam ruošiasi? Kiek tokiems pokyčiams įtakos gali turėti Lietuvos santykiai su Rusija? Kokios strategijos apskritai vertėtų laikytis plėtojant santykius su šia ne mažiau problemų keliančia kaimyne. Ir kokia ta politika ir strategija yra dabar? Kuo ji pagrįsta?
Ar kas nors žino atsakymus į visus šiuos ir daugybę kitų klausimų? Ar tai – ne rinkimų kampanijos temos? Juk visa, ką išvardijau, susiję ne tik su vienokia ar kitokia ideologija, bet ir su šalies ūkio vizija.
Juk yra ne vien Rusija ir Baltarusija. Kas galėtų aiškiai įvardyti, kokia yra Lietuvos pozicija būtent dabar smarkiai besikeičiančioje Europos Sąjungoje? Ir kokią vietą joje mūsų šaliai yra numatę vieni ar kiti Lietuvos politikai?
Net garsiąją sraigtasparnių pirkimo už nepanaudotas daugiabučių renovavimo lėšas rinkimų kampanijos metu tarsi būtina būtų aptarti ir krašto apsaugos finansavimo problemos aspektu.
Ypač po to, kai prieš kelis mėnesius buvo pasirašytas susitarimas dėl gynybos politikos, tačiau krašto apsaugos finansavimas naujajame biudžete, atrodo, bus ne didinamas, kaip iš esmės sutarta, o mažinamas.
Tiesa, visą šią diskusijų užsienio ir gynybos politikos klausimais sausrą rinkimų kampanijos metu kai kas galbūt bandys aiškinti tuo, kad Lietuvos Konstitucija šioje srityje svarbiausią vaidmenį numato šalies prezidentui. O dabartinė šalies vadovė D.Grybauskaitė viešai savo pozicijos šiais klausimais dėstyti taip pat nelinkusi.
Šiais laikais riba tarp užsienio ir vidaus politikos tampa ypač miglota. Todėl nesužinoję, ką politikai mano apie užsienio politiką, tikrai negalime tikėtis ne tik suprasti, ką jie mums žada, bet ir tikėtis nuoseklių ir apgalvotų veiksmų ateityje.
