Kodėl šaliai reikia naujos istorijos, naujo susivokimo savoje istorijoje? Juk tik prieš dvidešimti metų atsikovojome teisę į mūsų senelių ir prosenelių puoselėtą istoriją. Godžiai ryjome lietuvio ausiai mielą ir romantiniais potėpiais skaisčią A. Šapokos „Lietuvos istoriją“.
Bet štai dabar profesorius A. Bumblauskas ir kompanija Lietuvos diplomatų apsuptyje mums skelbia, kad „tėvelių, mamyčių, bobulės ir babytės“ kartu su Trispalve ir „smetoniškai“ – tautiškai vyžotos valstybės idėja mums perduota Lietuvos istorijos vizija - „Vytauto Lietuva nuskendo, išniro iš vandens tik prie Basanavičiaus“ (anot A. Bumblausko) - yra neteisinga.
Justinas Marcinkevičiaus poemoje „Mindaugas“ mums pavaizduoja Baltojo ir Juodojo metraštininko pokalbį. Abu jie rašo istoriją. Ir tuo pačiu juodu rašalu. Tik su skirtinga nuostata, su skirtingai sieloje išgyventa istorijos įvykių rimu. Istoriniai įvykiai yra atmenami arba užmirštami, o ir tų įvykių tiesa gali būti atrandama arba užmirštama ar net iškreipiama.
Ir dabar skirtingi Lietuvos žmonės gyvena vis dar nesutampančiais istoriniais režimais. Nelygu, kas skirtingų istorinių pasakojimų rimus diktuoja. Iškovoję Nepriklausomybę ir nukabinę mus privertinai rimuojančius sovietinius ruporus, ėmėme garsiai ir drąsiai dainuoti lietuviškas patriotines dainas.
Okupantų nužmoginančią aritmiją siekėme išmėžti mums savastingu iš amžių glūdumų mus siekiančiu meilės Lietuvai rimu. Nelengva įsisavinti tai, kas taip ilgai buvo niekinama ir iškreipiama. Juk taip įprasta buvo šokti Internacionalo ir „kazačioko“ ritmu. Nemaža dalis Lietuvos žmonių vis dar sunkai išgirsta, vis dar sunkiai išgyvena sielos gelmėje kilnios dainos apie didvyrius rimus.
Beje, vieno jauno Lietuvos diplomato atvejis yra itin iškalbingas. Aktyvus jaunos Lietuvos Respublikos intereso gynėjas pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metu staiga kitą dešimtmetį tapo raudonosios nostalgijos ruporu, siekiančiu sukelti prievartinio būvio ir melagingos istorinės dainos nostalgiją.
Okupantų istorinio pasakojimo šviesoje Lietuvos partizanai tampa banditais, o sovietinių kolaborantų kohorta – Lietuvos valstybingumo puoselėtojais. Ne tik pinigai ar baimė lemia tokius virsmus. Matyt žmogus nuoširdžiai ilgėjosi svetimųjų jam įskiepyto ritmo, ėmėsi šokti pats ir dar bandyti šokdinti silpnai pilietiškume įsitvirtinusius tautiečius. Nemanau, kad sukomunistinta „deržavinė“ puikybė permuš Vakarų demokratijos ir jai būdingos laisvos šiokios tokios betvarkės žavesį.
Ir štai chaotiškoje mūsų jauno valstybingumo ritmų kokafonijoje pasigirdo naujo pasakojimo apie Lietuvos istoriją pretenzija. Kokias savimonės vertes nori mums atskleisti minėti keturi istorikai? Ir prie ko čia Užsienio reikalų ministerija?
Vienas iškalbingas faktas paryškina, atrodo, Lietuvai gręsiančios istorinės savimonės virsmą. Pasaulio lietuvių bendruomenė priėmė rezoliuciją, kuria pasipriešino kelių Seimo narių siūlymui praplėsti Lietuvos istorinės vėliavos „Lietuvos Vyčio“ oficialaus naudojimo lauką. Buvusi minėtos organizacijos pirmininkė ponia Regina Narušienė įstatymo pakeitimo siūlymą pavadino „nesusipratimu“. Suprantama. Tarpukario emigrantų bendruomenė tapatinasi su tarpukaryje sukurta tautinės istorijos samprata – iki Vytauto ir nuo Basanavičiaus – bei pastarąjį reprezentuojančiu tarpukaryje sukurtu valstybės simboliu „Trispalve“.
Tačiau Didžiosios Lietuvos jaunimas, istorikai, diplomatai sujudo dėl kitokių istorinių ir aktualiai puoselėtinų pilietinių verčių. Jaunimas trokšta būti veržliais, diplomatai - solidžiais, istorikai - istoriškais. Respubliką sukūrėme XX amžiaus pradžioje. Tačiau Lietuvos valstybės istorija prasidėjo kiek seniau - XIII amžiaus viduryje. Nei XX amžiaus atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis, nei neabejotinai garbingas „Trispalvės“ simbolis neapima visos Lietuvos istorijos ir nereprezentuoja visų piliečių kartų pastangų – turėti ir didžiuotis Lietuvos valstybingumu.
Kodėl neįsiklausyti lietuvių nacijos kartų sutelktos klasikinio „Lietuvos“ kūrinio muzikos? Kodėl neįsisavinti šimtmečiais kurto mūsų valstybingumo? Kodėl neatrasti ir neaktualizuoti Lietuvos valstybingumo tradicijoje glūdinčių pilietinės savimonės verčių? Kas mums trukdo?!
Viena paguoda, kad Lietuvos diplomatai, gerai suvokdami valstybingumo vertės svorį ir reikšmę visokeriopai remia piliečių pastangas susigrąžinti visavertę pilietinę savimonę.
