Mėšlavežiui juodadarbių ieško ir apsukresni politikai. O įdomiausia, kad visai nesunkiai jų suranda.
Antai sostinės meras A. Zuokas prieš Žolinę naktį išsijuosęs aiškino, koks puikus dalykas yra tos naujosios vilniečio kortelės: nebereikės jokių popierinių talonėlių važiuojant troleibusais ar autobusais, nebus jokių spūsčių, grūsčių ir visokių kitokių sukrėtimų.
Mašina užbuksavo vos paleista. Meras nėrėsi iš kailio, tačiau, užuot pralenkęs laiką, perlenkė lazdą: sistema, pasirodo, rimtai streikuoja.
Būtų buvę galima paklausti paties A. Zuoko, tik kad šis staiga nėrė į krūmus taip giliai, kad net nebematyti. Užuot vyriškai pripažinęs, kad paskubėjo, iki galo neįvertino pasekmių arba suvertęs kaltę kitiems, pasitelkė pavaduotoją R.Adomavičių mėšlui išmėžti.
Pastarajam nieko kito neliko, kaip tik pūkšti ir teisintis dėl to, kad viršininkas nevykdo savo pažadų.
Kol padėjėjas braido po srutas, pats meras jau imasi naujų darbų.
Pavyzdžiui, ragina prokurorus pradėti tyrimą dėl sraigtasparnių pirkimo už būsto renovacijai skirtus pinigus.
Braidyti po mėšlą nelinkę ir kiti mūsų šalies politikos korifėjai. Pavyzdžiui, energetikos ministro kadenciją bebaigiantis A.Sekmokas.
Paskutinėmis vasaros dienomis energetikos fronte visokiausių atakų ir atsitraukimų buvo kaip reta daug.
Antai šilumininkai maldavo ministrą atskleisti, kas bus jo rengiamoje šilumos ūkio strategijoje.
Nepasidavė A.Sekmokas priešų gundymams, išliko tvirtas ir tylėjo kaip žemę pardavęs.
Lygiai taip pat nė žodžio pavyko neišlementi tuo metu, kai rusai iš anksto neįspėję išjungė elektros tiekimą Lietuvai. Mūsų šalis turėjo ne tik užkurti „Gazprom” dujas į orą leidžiančias Elektrėnų krosnis, bet ir visą savaitę pirkti triskart nei įprastai brangesnę elektrą.
Normalioje valstybėje energetikos ministras kaipmat būtų puolęs dėl to aiškintis prieš operatorių kameras.
Juk ne juokas – gal tai būsimos energetinės blokados repeticija ar net jos pradžia. O pas mus tiktai susidarė įspūdis, kad tokio ministro išvis nėra.
Kita vertus, toks atvejis įrodė, kad ketverius metus A.Sekmoko nuolat minėta energetinės nepriklausomybės idėja nevirto darbais: kaip buvome surišti su Rusija tvirta bambagysle, taip išliekame ir toliau.
Paskutinę vasaros savaitę vyko nemenkos pinigų dalybos – Vyriausybė paskirstė elektros gamintojams pinigus iš visuomenės interesus atitinkančių paslaugų lobyno. Šimtai milijonų litų – ne juokas.
Šilumą ir elektrą gaminančių įmonių savininkai tiesė į juos nagus, mainais žadėdami gerokai atpiginti šildymą.
Vis dėlto Vyriausybė nusprendė, kad tai – spąstai. Geriau toliau pirkti brangią energiją iš Elektrėnų. Sunku būtų patikėti, kad toks planas su visais skaičiavimais parengtas V.Kudirkos aikštėje, o ne Energetikos ministerijoje. Tačiau po posėdžio aiškintis ir teisintis išlindo ne A.Sekmokas, bet pats A.Kubilius.
Mūsų premjeras apskritai nesikrato prievolės pavaduoti ministrą komentuojant sprendimus dėl energetikos sektoriaus.
Toks įspūdis, jog A. Sekmokas paprasčiausiai jį pasiunčia srėbti košės, kurią pats užverda.
Kaipgi čia neprisiminsi šviesaus atminimo B.Lubio aiškinimų, kad būtent energetikos ministras – tikrasis Vyriausybės vadovas.
Tuomet viskas stoja į savo vietas: kai reikia papostringauti apie dešimtmečių ar šimtmečių vizijas, A.Sekmokas greitas tai padaryti.
Bet prisidirbus mėšlą tenka kuopti premjerui.
