Neseni neramumai visuomenėje ir baugus priartėjimas prie chaoso būsenos tik primena, koks pavojingas ir liūdinantis yra piliečių nusivylimas valstybe. Užrašas patiltėje Žvėryne, priešais Seimo rūmus sako – „ne mes Lietuvos, Lietuva mūsų.“ Apmaudu, kad ir vienoje, ir kitoje upės pusėse tas per dažnai užmirštama.
Politinės partijos, kaip ne kartą akcentuota šios serijos puslapiuose, yra būtina demokratinės sistemos dalis, jos stuburas. Žinoma, sunku tiesiai, be suklupimų eiti, kai tas stuburas kreivas.
Šioje straipsnių serijoje pažvelgiau į Lietuvos partinę sistemą įvairiais pjūviais. Įvardydamas pagrindines nepasitikėjimo politinėmis partijomis priežastis, tuo pačiu pateikiau ir nebylią opoziciją – reikėtų elgtis kitaip tam, jog to pasitikėjimo pamažu daugėtų. Be to, vardindamas ir mūsų partinės sistemos brendimo būtinybę, ir struktūrinius faktorius, dabar galiu pateikti tikėtiną Lietuvos partinės sistemos modelį, kurį greičiausiai sudarys tik 4 politinės partijos.
Keturių partijų modelis
Įvertindami Lietuvos politinės sistemos specifiką, galime spėti, kad galiausiai Lietuvoje liks tik 4 stambios parlamentinės partijos, galinčios konkuruoti dėl rinkėjų paramos nacionaliniu mastu bent kelerius rinkimus iš eilės.
Pabrėžtina išlyga, kad savivaldos lygmenyje galėtų ir turėtų išlikti didesnė įvairių politinių jėgų pasiūla, kadangi egzistuoja ryškūs skirtumai skirtingose šalies vietose, o reali savivalda, kurios reforma šalyje jau tampa neišvengiama artimos ateities perspektyva, yra viena stiprios demokratijos sąlygų.
Pristatydami keturių partijų modelį galime daryti išvadą, kad politinio spektro kairėje turėtų likti viena, gerokai pasikeitusi ir ideologiškai sutvirtėjusi politinė jėga – Lietuvos socialdemokratų partija, pagrindinė pastarosios konkurentė dešinėje – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, centro poziciją galėtų užimti kita dešinioji liberalių pažiūrų partija (tikėtina – Liberalų sąjūdis), galbūt pasipildžiusi „žaliaisiais“, kurie Lietuvos politikoje dar yra labai silpni, bet turi potencialo augti, bei ketvirtoji – populistai. Pastariesiems šiuo metu galima priskirti bent keletą kurį laiką aktyviai veikiančių politinių partijų Lietuvoje – partiją Tvarka ir Teisingumas (TT), taip pat Darbo partiją (DP).
Pastarosios partijos perspektyvos Lietuvos politiniame gyvenime vertintinos pakankamai palankiai, tačiau jos egzistencijai yra būtinas principinis atsinaujinimas bei kone utopinis ryšių nutraukimas su neskaidria praeitimi ir susikompromitavusiu lyderiu. Paskutinė sąlyga, bent jau iš šiandienos perspektyvos, atrodo, mažų mažiausiai neįtikėtina, bet tokia esminė DP pertvarka galėtų gerokai atnaujinti, sustiprinti kairįjį politinio spektro flangą ir prisidėti prie stiprios politinės jėgos, kurios stokojama kairėje, kūrimo.
Prie populistų, natūralu, dešiniųjų populistų galima priskirti ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), tačiau dėl jos programos aktualumo tik geografiškai mažai elektorato daliai, nacionalinės šios partijos ambicijos – nerealios. Principų lygmenyje galima nebent paminėti, kad nors tvirtoje demokratinėje valstybėje jokiu būdu neturėtų galioti daugumos diktatūra ir privalo būti užtikrinama mažumų apsauga, bet yra neabejotinai ydinga praktika, kai tautiškumas yra vienintelis politinės jėgos veiklos motyvas, kuris dažnai yra paprasčiausiai viena dešiniojo populizmo kaukių.
Populistų įtraukimas į keturių partijų modelį daugiau atspindi neišvengiamą realybę, nei Lietuvos politinės sistemos siekiamybę. Konstruojant keturių partijų modelį populistai įtraukiami atsižvelgiant į rinkimų rezultatų Lietuvoje patirtį – bene per kiekvienus Seimo rinkimus atsiranda kokia nors nauja populistinė politinė jėga su aiškia „gelbėtojiška“ politine programa. Tarp minimų politinių jėgų galima priskirti tiek Naująją sąjungą, Darbo, Tautos prisikėlimo partijas, partiją „TAIP“, vos šiemet įkurtas Lietuvos žmonių bei Demokratinę darbo ir vienybės ir kitas partijas.
Partijų jungimasis
Stebint vis naujų politinių jėgų atsiradimo priešrinkiminiu periodu vajų Lietuvoje ir vertindami tai, kaip neigiamą poveikį politinei sistemai darantį reiškinį, užsiminėme ir apie priešingą procesą – partijų jungimąsi. Prognozuodami galimas susijungimo kombinacijas, galbūt neapsiriktume pasakydami, kad partija Tvarka ir teisingumas galėtų įsilieti į Tėvynės sąjungos gretas. Žinoma, tokia galimybė neįmanoma net teoriškai tol, kol TT vadovauja Rolandas Paksas. Vis tik šių partijų susijungimas būtų logiškas dėl aiškių paralelių dviejų partijų laikysenoje, kuri yra tolokai pasistūmėjusi į politinio spektro dešinę.
Tuo tarpu kita gerokai nuo konservatorių besiskirianti dešinės politinė jėga – Liberalų sąjūdis – yra gerokai nuosaikesnė bei lankstesnė ir politiniame spektre didžiumos politinės darbotvarkės klausimų atžvilgiu galėtų užimti konstruktyvaus centro poziciją.
Konstruojant keturių partijų modelį galima pagrįstai klausti, kodėl šiame tikėtiname ateities scenarijuje nėra kitos šiuo metu valdančiosios (2008-2012 metų laikotarpiu) liberalų partijos – Liberalų ir centro sąjungos (LiCS)? Šiame modelyje LiCS nėra todėl, kad pastarosios partijos perspektyvos Lietuvos politiniame žemėlapyje yra ribotos – partija stokoja nuoseklumo, stiprių charizmatiškų lyderių, nuomonių apklausos rodo menką rinkėjų pasitikėjimą, partijos vadovų sprendimai atskleidžia akivaizdų blaškymąsi, ypač negatyviai vertintinas partijos desperaciją prieš artėjančius 2012 metų Seimo rinkimus išduodantis šios politinės jėgos susijungimas su „veido“ neturinčiu politiniu dariniu Tautos prisikėlimo partija.
Toks prisijungimas, nepaisant Tautos prisikėlimo partijos atsineštos valstybės biudžeto dotacijos, turėtų atstumti dalį LiCS ištikimų rinkėjų. Vadinasi, trumpojo laikotarpio laimėjimas – dvigubai didesnis LiCS rinkimų biudžetas, vargu ar duos teigiamų rezultatų.
Nemažiau svarbus ir kitas objektyvus veiksnys – didelę dalį rinkėjų paramos LiCS surenka tam tikruose rajonuose (Visagine, Rietave, Tauragėje ir kt.) ir ateityje gali tapti nebent stipria regionų, panašiai kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija, bet ne nacionaliniu mastu įtaką išlaikančia partija.
Liberalų sąjūdis, kaip logiškiausias LiCS partneris, yra ne kartą deklaravęs savo poziciją neiti dirbtinio susijungimo keliu, ypač su politinėmis jėgomis, kurių liberalumas prasideda ir baigiasi ties pavadinimu. Tikėtina, kad nesant galimybės jungtis su Liberalų sąjūdžiu ir taip ženkliai sustiprinti pozicijas, LiCS laukia arba išnykimas, arba susiliejimas su kita politine jėga. Deja, jokios kitos racionalios alternatyvos LiCS šiuo metu nėra ir tai yra rimta problema. Įspūdį apie šią alternatyvų aklavietę tik sustiprina šios partijos lyderių blaškymasis, apeliavimas į Liberalų sąjūdžio geranoriškumo trūkumą ar bauginimas gresiančia nesėkme Seimo rinkimuose.
Kita alternatyva – LiCS įsiliejimas į kokios ideologiškai svetimos partijos gretas rinkėjų būtų priimtas neigiamai, o paskutinis galimas sprendimas – mažesnių politinių darinių, kitų, panašių į Tautos prisikėlimo partiją, pritraukimas, iš esmės partijos nesustiprintų. Galbūt nutiktų netgi priešingai – skirtingų, bet labai ambicingų politinių darinių dėlionė galutinai supainiotų, darnų, nuoseklų LiCS politinį veikimą padarydama apskritai nebeįmanomą, o ištikimas LiCS rinkėjas partija nusiviltų.
Sistemos pokyčiai - neišvengiami
Panašu, kad organiški partinės sistemos pokyčiai Lietuvoje – neišvengiami. Įtakos šiems pokyčiams turės valstybis politinių partijų finansavimas, taip pat ir valstybės institucijų pastangos praretinti politinių partijų gretas tokiu būdu sutvirtinant partinę ir politinę sistemas.
Pagaliau, 2012 metų Seimo rinkimų rezultatai turėtų tapti tuo paskutiniu lašu perpildytoje politinių partijų taurėje, kurioje neliks vietos ne tik „butaforinėms“ Vladimiro Romanovo ar Kristinos Brazauskienės, bet ir ideologiškai silpnoms, ilgesnį laiką pakankamos rinkėjų paramos negalinčioms užsitikrinti partijoms.
Brandumas sustiprins pasitikėjimą
Nepriklausomai nuo to, kaip iš tiesų susidėlios 4 partijų modelis ir kas tilps į jo rėmus, o kas liks „už jo borto“, partinės sistemos konsolidacija, pačių politinių partijų vertybinis bei taktinis „išsigryninimas“ vienareikšmiškai būtų pozityvus demokratinis postūmis ir svarbiausia pasitikėjimo partijomis augimo sąlyga.
Tokia konsolidacija prisidėtų ir prie demokratijos stiprinimo šalyje, nes padėtų įtvirtinti praktinio tiesioginės atsakomybės principo taikymą, būtų priartėta ne prie institucinės, tačiau prie tikrosios demokratijos, kurią apibūdintų ne reguliavimas, procedūros ar institucijos, bet demokratinė dialogo, sprendimų priėmimo pasaulėžiūra.
Kuriantis demokratinei kultūrai, tokie reiškiniai kaip „politinis turizmas“ ar blaškymasis ideologiniuose labirintuose išnyks iš kasdienybės rutinos ir tepraturtins istorijos vadovėlių turinį.
