Niekas neūžia ausų nevaisingais plepalais, nevargina akių nusibodusiomis kalbančiomis „galvomis“, nenervina savo nesuvokiamai kuriamais įstatymais ir naujais mokesčiais. Vasarą per radiją skamba daug puikios muzikos, per „teliką“ gausiai rodomos sporto varžybos, puikūs detektyviniai serialai ir geri seni kino filmai. Kelionėms po gimtąją šalį atsiveria daugybė nuostabių gamtos ir turtingos istorijos kampelių, miškai aptenka uogomis ir grybais.
Deja deja... Gal dėl to, kad čia pat nauji Seimo rinkimai, ar todėl, kad nuo pavasario esame nuteikinėjami artėjančiai naujai krizės bangai, o akyse brangstantis pragyvenimas jaukia bet kokias nerūpestingų atostogų nuotaikas, pasibaigusi pastaroji vasara praleidusiems ją Lietuvoje, manau, paliks liūdnus ir nemalonius prisiminimus.
Apie nuo liepos žiauriai pabrangintas dujas valdžia pranešė iš anksto, kad tauta bent per vasarą spėtų žinią „suvirškinti“ ir pasitaupyti „šviesiai“ ateičiai. Bet tai daryti vis sunkiau, nes rekordus muša benzino kainos, bankai savo klientams prigalvojo naujų mokesčių, dar labiau sugriežtino paskolų sąlygas. Išgyventi nebegalintiesiems parduoti turimą turtą – žemę, namą ar kokias akcijas, ir taip pasiruošti naujam sunkmečiui – praktiškai neįmanoma. Nebent, kaip pajuokavo vienas pažįstamas – padovanoti Kubiliui arba melsti kokios stichinės nelaimės, kad gautum draudimo išmoką arba pašalpą iš valdžios rezervo.
Politikų rietenos, skandalai ir kriminalai nei vienai dienai „neišlipo“ nei iš televizijos ekranų, nei iš laikraščių pirmųjų puslapių. Tad vis daugiau intelektualesnių žmonių nebežiūri televizijos arba domisi tik dokumentika ir kultūra. Nenustebsiu, jeigu išjungus analoginę televiziją, jos apskritai atsisakiusiųjų turėsime nemažą minią.
Gudručiai politikai ir valdininkai šią vasarą išnaudojo savo toli gražu ne visada švariems tikslams ir poreikiams įgyvendinti. Šiltuoju metų laiku žmonės kiek labiau išsiblaškę arba jų tiesiog nėra namie, tad drąsiai galima imituoti savo neva labai svarbius darbus, aktyvią veiklą ir tarnystę tautai ir bendruomenėms, kurpti vizijas ir strategijas, rengti projektus, priiminėti visokius priemonių planus, puikiai žinant, kad nei juos kas įgyvendins, nei kas nors bus už tą neįgyvendinimą atsakingas.
Manyčiau, kad taip nutiko Panevėžyje, kur per vasarą diskutuota ir galų gale priimta „Panevėžio miesto kultūros plėtros 2014 – 2020 studija“, na toks per šimto puslapių nieko niekam neįpareigojantis veikaliukas iš praeities prisiminimų ir fantastikos mišinių srities. O kiek tokių net prasiskolinusių savivaldybių brangiai apmokamų veikalų klaidžioja po visą Lietuvą.
Graudu klausytis ir matyti, kaip šią vasarą Vilniuje žlugo viešojo transporto elektroninio bilieto sistema. Kada, jei ne vasarą, turėjo pagaliau išaiškėti daugiabučių renovavimo programos situacija ir reali perspektyva. Vietoje to – peštynės dėl visai kitoms paskirtims graibstomus renovavimui skirtus Europos Sąjungos pinigus. Kas prasidedant naujiesiems mokslo metams vyksta su garsiąja švietimo reforma, apskritai niekas nesupranta. Nebent ministerijos viršūnėlei mokytojų, dėstytojų išgyvenama siaubo pasaka atrodo kaip normalus reiškinys.
Bet visi puikiai supranta: na, eilinį kartą pasipešios valdininkai, papolitikuos senieji ir būsimieji Seimo nariai, ministrai, o gausybė jaunų žmonių iš Lietuvos jau sėdės užsienio aukštųjų mokyklų auditorijų suoluose, daugybė vyresnių ir net pagyvenusių lietuvių jau parsisamdė Norvegijos, Anglijos, Vokietijos darbdaviams. Štai tam – mokymosi, darbo ir naujo gyvenimo svetur paieškoms daugiausia ir buvo skirta dar viena graži lietuviška vasara.
Negausus Lietuvoje mokesčius vis rečiau mokančių milijonierių ir pop žvaigždučių sluoksnis ją prasitęs Žydrajame krante, Karibuose ar Balyje. Žiemoti liks tik dėl nieko galvos nesukantis šalies elitas, iš minimalių algų ir pensijų stebuklingai išgyvenantys kultūros ir meno darbuotojai, vis gausėjantis benamių kontingentas ir tie, kuriems paprasčiausiai nepasisekė, nes likimas lėmė gyventi šioje kreivų veidrodžių karalystėje.
