„Nemokamai, bet be teisės perleisti kitiems, panaudai su galimybe vėliau išsipirkti suteiksime valstybės žemę tiems, kurie imtų ją dirbti ir statytųsi gyvenamąjį būstą“, - žada partija savo rinkimų programoje, dalyje „Emigracijos stabdymas“.
Jei partijos idėja virstų realybe, tai būtų pirmos žemės dalybos Lietuvoje nuo tarpukario. Tada, atgavus nepriklausomybę, 1922-aisiais, žemės ruožais buvo apdalinti 65 tūkst. bežemiai ir mažažemiai, visų pirma, nepriklausomybės laikų kariai savanoriai. Norėjusių, bet negavusių žemės buvo antra tiek.
Tada žemė buvo surinkta iš stambiausių ūkininkų. Visi, turėję daugiau kaip 80 hektarų žemės, turėjo jos perteklių atiduoti už valstybinę kompensaciją.
Partija idėjos neapgalvojo
„Jei iš tiesų žmogus sugrįžta, mes jį paskatiname, jis pasistato namą, sodą, augina vaikus. Tai gera idėja. Naudinga ir piliečiui, kurį kviečiam, ir valstybei“, - apie siūlymą lrytas.lt pasakoja „tvarkiečių“ pirmasis vicepirmininkas Valentinas Mazuronis.
Kiek žmonių galėtų gauti žemės iš valstybės praėjus 90 metų po ankstesniųjų dalybų, kokia žemė jiems tektų – tai dar neapsvarstyta. „Kol kas tai tik politinės programos lygmens idėjos. Pats principas turėtų būti veiksmingas, bet skaičių nėra“, - sakė politikas.
„Lietuvoje visi žmonės jaučiasi atstumti ir nereikalingi. O mes kaip valstybė turime būti suinteresuoti, kad kuo daugiau žmonių grįžtų į Lietuvą, čia įleistų šaknis ir rimtai kurtų šeimas. Valstybinės žemės turime pakankamai daug, tai gali būti vienas iš skatinančių dalykų. Valstybei finansiškai tai nekainuotų, o žmonėms gyvenimą palengvintų“, - dėsto V. Mazuronis.
Emigrantai nori ne žemės, o darbo
Kad emigrantas grįžtų, jam tėvynėje reikėtų ne žemės, o gero darbo, lrytas.lt sako Airijos Monachano lietuvių bendruomenės pirmininkė Eglė Pastarnokienė.
„Žmogus grįš, pasistatys namą, o iš ko jis gyvens? Iš ko išlaikys vaikus? Man atrodo, šis pasiūlymas daugiau populistinis nei realiai įgyvendinamas“, - sako ji.
Ji pasakoja, kad iš Airijos į Lietuvą žmonės grįžta dėl tėvų, dėl šeimos, galbūt dėl to, kad uždirbo norimą sumą.
„Kiekvieno priežastys skirtingos. Yra tokių, kurie užsibrėžė tikslą: užsidirbti butui ar namui. Pasiekė tikslą ir sugrįžo.
Tačiau yra daug išvažiavusių į Airiją metams-kitiems, bet gyvenančių čia jau aštuntus ar dešimtus metus ir vis dar neketinančių sugrįžti. Airijoje dabar sunkiau, čia krizė, bet su visomis socialinėmis garantijomis gyventi vis dėlto lengviau.
Yra ir tokių lietuvių, kurie dėl sunkumų Airijoje tiesiog dar kartą emigravo, pavyzdžiui, į Kanadą.
Jei būtų pasiūlyta žemės, gal vienas kitas tuo ir susigundytų. Bet didžioji dalis sugrįžtų tik, jei ekonominė situacija tėvynėje pagerėtų, atsirastų darbų, jei būtų galima dirbti ir oriai gyventi. Jei taip būtų, tai jie patys galėtų žemės nusipirkti ir namą pastatyti“, - lrytas.lt sakė E. Pastarnokienė.
Kur formuoti sklypus?
Žemės specialistai kraipo galvas. Pasak jų, valstybė beveik neturi sklypų, kuriuos galėtų dalinti. Be to, viena valstybinė žemė yra geresnėje vietoje, kita prastesnėje. Kas spręs, kam koks ruoželis teks?
„Valstybinės žemės, atrodytų, daug, bet didžioji jos dalis – nacionaliniuose parkuose arba susijusi su istoriniu paveldu - tai įvairūs piliakalniai ir pan. Būtų nelogiška ūkininkams išdalinti parkus ir piliakalnius. Vadinasi, reikėtų formuoti sklypus kažkur greta miestų, greta kaimų, gal kurti naujus kaimus“, - mano advokatas Arūnas Žlioba. Jo nuomone, politikų pažadas yra utopinis.
„Valstybinėje žemėje paprastai nėra suformuoti žemės sklypai. Jų formavimas trunka ilgai ir kainuoja daug. O ir valstybinė žemė išdėstyta įvairiais gabalais.
Jei būtų dalijami jau suformuoti sklypai, tai jie būtų įvairiausiose vietose: vieni mieste, kiti už miesto. Neįsivaizduoju, kaip nustatyti, kas turėtų gauti geresnį sklypą mieste, kas prastesnį toli už miesto“, - svarsto A. Žlioba.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas atkreipia dėmesį, kad norint pradėti ūkininkauti ar statyti namą reikia didžiulio pradinio kapitalo. Taigi šis pasiūlymas – ne kiekvienam.
„Sunku įsivaizduoti, kad davus žemę tam, kas nieko neturi, jis pradėtų ūkininkauti“, - mano B. Markauskas.
„Išvis, nežinau, kiek tokia idėja reali. Tokiam dalijimui tinkamos valstybinės žemės yra likę daugiausia tik prie miestų. Tokiose vietose neretai į ją pretenduoja buvę savininkai, o ir ūkininkavimo sąlygos nėra geros, nes sklypai nedideli“, - pridūrė jis.
„Tvarkiečių“ pasiūlymu stebėjosi ir pramonininkų konfederacijos vicepirmininkas Gediminas Rainys. „Negi išties atsiras sakančių: „Duokit žemės, kitaip išvažiuoju“? Žemė yra ribotas išteklius, nerealu, kad ją galima išdalyti veltui. Net jei būtų pradėta dalyti, visada iškiltų klausimas – kas bus pirmesnis?“ - stebisi jis.
