Ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, naujų įžodinimo posūkių ir galimų išteklių. Dar daugiau, čia susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu. Neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu dar Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija iš tiesų susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija yra forsuojama iki loginės pabaigos. Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų, kurių protingieji broliai nelies vien vengdami pavojingos beskonybės prarajos. O prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanonus.
Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos. O taip pat pono V. Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padalinai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja? Kalbame apie atskirus žmones, jų apsisprendimus solidarizuotis su įtariamu žudiku, o ne apie politinius sovietinių laikų kalinius apskritai. Nesiūlau kokių nors apibendrinimų apie kriminalinio pasaulio prioritetus.
Tačiau taip pat nesutinku su ne privačiai, bet labai dažnai išsakomais pastebėjimais, kad neva keturių žinomų disidentų kreipimasis į pasaulio tautas apie Lietuvoje įsivyravusią tironiją, kaip skelbiama, baisesnę už lukašenkinę diktatūrą ir buvusius persekiojimus Sovietų Sąjungoje (čia taip pat teigiama, kad įkaite paimtos mergaitės išlaisvinimo operacija savo žiaurumu pranoko Sausio 13-osios žudynes), yra tik pasenėjusių žmonių marazmo prasiveržimas, kažkas panašaus į senatvinės silpnaprotystės refleksų pademonstravimą. Taigi esą diskutuoti su pareiškimo autoriais butų tas pats, kaip tyčiotis iš senatvės.
Tikrai nesutinku su tokiu supaprastintu, tarsi ir naštos neužsikrauti leidžiančiu požiūriu, be to, nepraleisiu progos, žengiant vieną žingsnį į pašalį, pastebėti, kad ir mūsų diskurse įsivyravusi marsiečių tema atsirado tik dėl to, kad andai apsimetėme nesupratę vykusio pajuokavimo, pakankamai skoningo pokšto, oponentą siekiant įvaryti į kampą, nudavėme, jog pasakytus pavėjui žodžius reikia priimti už gryną pinigą. Ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, - kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus, - apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite manęs traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“).
Tiesą sakant, anksčiau tokia idėja kelrode žvaigžde mūsų herojams buvo tik neaiškiai apčiuopiama, bet pastaruoju metu vienas iš minėto kreipimosi autorių pabandė ją išplėtoti teoriškai, įrėminant apgailėtinų ir tariamų argumentų sankaboje. Neminiu šio žmogaus, kurį anksčiau gerbiau (apgailestauju), pavardės, drauge privalau pastebėti, kad tokių argumentų seka yra labiau atgrasus neskonybės demonstravimas nei paskutinio laipsnio senatvinės silpnaprotystės įkyrumas.
Ir dar - kai beveik kiekvieną dieną vietoj „labas rytas“ iš anos pusės girdisi pažadai „užkasti“ arba supjaustyti į gabalus tiesiogine to žodžio reikšme nepučiantį į tą pačią dūdą, o tuo labiau išdrįsusi oponuoti žmogų, nesu tikras dėl to - iš kurios Garliavos bendraminčių sektos čia kažkas taip reiškiasi. Be jokios abejonės, tikru dalyku, žadinančiu vaizduotę ir atgaivinančiu azartą, čia yra laikomas herojaus, tikėtina, dar labiau antiherojaus kraujas, o ne kažkokios formalizuotos demokratijos procedūros. Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios kalbos apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, - tarsi čia būtų kalbama apie motiną nevisaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą. Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog nemaloniai primena šiandien Italijoje garsą įgaunantį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, - tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys. Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, - kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekad neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“. Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, įkliuvo okupacinei valdžiai ir ilgai buvo pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas patapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo skundikai.
Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją. Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.
