Tereikia į paiešką įrašyti politiko pavardę ir bent jau frazę, kurią tautos išrinktasis galbūt norėtų pamiršti. Ar bent jau kad jūs nebeprisimintumėte ir jį vėl išrinktumėte pamiršę nusišnekėjimus, paklydimus ir pažadus.
Kita priežastis, kodėl verta įsidėmėti ir neužmiršti, – eidamas į balsavimo apylinkę apsaugosite save ir kitus nuo populisto, besišypsančio taip pat kaip ir prieš praėjusius rinkimus.
Kita vertus, atskirti demagogus nuo atsakingai savo darbą vertinančių politikų nėra toks lengvas uždavinys. Tačiau būtinas ir pamokomas. Nes neįvykdyti pažadai smirdi. O smarvės pareigingi piliečiai, kaip žinome, neapsikenčia. O galbūt galime sau leisti būti nepareigingiems?
Negalime. Ir būsite pats kaltas, jei prieš patikėdamas artimiausiems 4 metams savo valstybės valdymą būriui žmonių ir atiduodamas balsą nepasuksite galvos ir nepasidomėsite, ką vienas ar kitas politikas žada, ką yra nuveikęs gera ar bloga.
Deja, skirtingai nei didelėse šalyse, tokiose kaip JAV ar Prancūzija, kur renkantis lyderius ar politines partijas ypač svarbi ir sėkmingai gyvuoja debatų kultūra, Lietuvoje ji dar – embriono stadijos.
Net jei dalis amerikiečių baisisi, ką apie „legitimius išprievartavimus” šneka respublikonai ar apie užsienio politiką suokia demokratai, paprastai laimi bent jau mažiau nusišnekėjęs kandidatas. Tas, kuris gali apginti savo poziciją ne tuščiais pažadais, o argumentais.
Lietuvoje jau daugumos nestebina ir nejaudina viešai per pagaliau rengiamus tiesioginius debatus nusišnekantys populistinių Darbo ir „tvarkiečių” partijų lyderiai.
Kita vertus, jie tokie buvo, yra ir bus, o jų rinkėjai – viskuo nusivylę, be tvirtos rankos gyventi negalintys, politinių principų ir atsakomybės neturintys žmonės – tokias kalbas priims kaip nektaro dozę. Jie jau pamiršo slaptų V. Uspaskicho buhalterijų bylas, apsitapšnojusio R. Pakso pamintą Konstituciją – tai populistų rinkėjui nerūpi. O kas rūpi alternatyvos ieškančiam rinkėjui? Sveikas protas.
Logiškas klausimas – kodėl tuomet į pigaus populizmo lygį nusileidžia vadinamosios tradicinės, tvirtą stuburą, politinę išmintį ir aiškią ideologiją turinčios partijos? Nejau joms nieko nesako kasmet vis prastesni apklausų rezultatai, kurie rodo augantį piliečių nepasitikėjimą ne tik partijomis, bet ir visa politine sistema?
Ne sykį ir ne du politologai, sociologai ar psichologai yra pabrėžę Lietuvos visuomenės politinį nebrandumą. O kas jį gali ugdyti, jei ne patys politikai? Deja, ugdo bukai.
Įsitikinimas, kad šalies piliečius patraukti galima tik žurnalais, paveikslėliais ar kitokiais pigiais blizgučiais, rodo, jog mes laikomi idiotais. Velniai nematė, kad tai – įžeidimas. Dar blogiau tai, jog toks požiūris yra meškos paslauga populistams – jų gretos auga proporcingai visuomenės nusivylimui partijomis ir politine sistema.
Tai, ką sau gali leisti subrendusios Vakarų demokratinės valstybės, Lietuvoje dėl daugelio priežasčių yra pernelyg pavojinga.
Būtent todėl atsakingais save vadinantys politiniai lyderiai, tarp jų ir nepriklausomi, turėtų vengti tokių neatsakingų pareiškimų, kokie nuaidėjo šią savaitę.
Seimo pirmininkė I.Degutienė bei premjeras A. Kubilius pritarė, kad būtina didinti finansavimą krašto apsaugai.
Mintis lyg ir logiška – regis, kad kitąmet pavysime Liuksemburgą pagal gynybos išlaidas ir skirsime mažiausiai visoje NATO, 0,75 proc. BVP.
Kokį atsaką girdime iš valdančiųjų? „Sieksime”, „stengsimės”, „reikia”, „būtina”. Tokie tušti žodžiai aidi jau keliolika metų – nesvarbu, kad juos parašais patvirtina didžiosios partijos, bet žadėto laipsniško lėšų didinimo krašto apsaugai nematyti.
Pažadai, susitarimai ir parašai tiesiog pamirštami ar ignoruojami negalvojant apie padarinius. Nes visuomenei mažai terūpi?
Bet kai parūps valstybei ir tai pačiai visuomenei, gali būti jau per vėlu. Problemos ignoravimas tėra saviapgaulė ir trumparegystė, panašiai kaip ir kilusios peštynės dėl sraigtasparnių įsigijimo.
Visuomenei ne laiku pristatytas sumanymas populistų buvo sumaltas į miltus, o Lietuva gali likti ir be pinigų, ir be sraigtasparnių, ir be patyrusių gelbėtojų, ir – neturint patikimų orlaivių – be NATO oro policijos.
Toliau kaip domino grandinė sektų nepasitikėjimo Lietuva didėjimas. O šalis, kuri nevykdo įsipareigojimų, įsivėlusi į populistines rietenas, nesugeba vykdyti pažadų ir garantuoti savo piliečių gelbėjimo, gali būti tiesiog ignoruojama. Kaip ir jos prašymai.
Ir krašto apsaugos finansavimo klausimas – tik vienas valdžios ar joje nesančių politinių pažadų pavyzdžių. Pažadų dėl socialinių reikmių, energetikos ir kitokių būta ne vieno. Populistiniais šūkiais galima vėl apmulkinti tikinčius, jog pažadai nevykdomi tik dėl „politinių priešininkų kliūčių”.
Ne tik politikai turėtų įprasti, bet ir patys piliečiai – turėtų būti reikalaujama atsakomybės už pažadus. Nes tušti pažadai – kaip šaškių žaidime: kampe įstrigusi ir pajudėti negalinti šaškė vadinama prasmirdusia.
Skirtumas toks, kad žaisdamas šaškėmis pralaimi žaidimą. Žaisdamas pažadais gali prapilti visą valstybę.
