Nuo jo tikrovę ir jo paties tikrąją padėtį slepianti „natūralumo migla“ yra tokia tiršta ir taip sunkiai sklaidosi todėl, kad „pažangios idėjos“ skverbiasi į šiuolaikinį žmogų ir perkeičia jį subtiliai ir nejučia. Jis dažniausiai nepajėgia suvokti, kad yra kryptingai keičiamas ir todėl net neįtaria, jog yra „pertvarkomas“ neatsiklausus jo paties valios ir jam šito net neįtariant.
Vykstančio išžmoginimo būdas ir mechanizmas iš principo yra paprastas. Jis grindžiamas tuo, ką galima pavadinti savotiška dekonstrukcijos-rekonstrukcijos dialektika. Nuolatos atkartojamo „dekonstravimo“ veiksmo tikslas – pakirsti žmogiškąjį tapatumą laiduojančios savivokos esminius pradus. Iki prasidedant moderniesiems socialiniams ir politiniams eksperimentams su žmogumi tokio tapatumo šerdimi visur ir visada buvo laikomas daugiau ar mažiau aiškus ir nuoseklus paties žmogaus vaizdinys.
Kitaip negu gyvūnai, žmogus tampa žmogumi tik save apibrėždamas, tai yra, atsakydamas pats sau į klausimą, kas jis toks yra kaip savita rūšinė būtybė ir kokie jo buvimo šiame pasaulyje tikslas ir prasmė. Būta daug ir įvairių žmogaus sampratų. Ir vis dėlto, kad ir kokie skirtingi būtų įvairiose civilizacijose ir istorijos epochose išskleisti visuminiai žmogaus vaizdiniai, jiems būdingas vienas bendras bruožas.
Visi jie grindžiami atvirai išsakoma arba numanoma prielaida, kad egzistuoja tam tikri apibrėžti arba racionaliai apibrėžiami ir stabilūs žmogaus prigimties parametrai, neleidžiantys jo paversti bet kuo. Todėl pirmasis prasidedančio išžmoginimo žingsnis – minėta dekonstrukcija – iš esmės yra ne kas kita, kaip nepaliaujamos pastangos griauti ar bent destabilizuoti žmogaus vaizdinį, kuris yra moralinis ir intelektualinis jo tapatumo branduolys ir pagrindas.
Trumpai sakant, tokio dekonstravimo tikslas yra pasiekti, kad žmogus būtų uždarytas ir nuolatos suktųsi savotiškame radikaliausios ir nepabaigiamos abejonės dėl savęs paties rate – niekada nežinotų ir nebūtų nei kiek tikras, kas jis yra ir apskritai ką reiškia būti žmogumi. O kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia ne tiek jau ir daug – įvairiais būdais įtikinti, kad visi žmogaus vaizdiniai ir sampratos, išskyrus tuos, kuriuos išpažįsta patys „šviečiamuoju darbu“ užsiimantys „pažangių idėjų“ skelbėjai, yra tik iš tamsios praeities paveldėti prietarai ar iliuzijos, kuriomis nedera vadovautis tikrai šiuolaikiškam žmogui. Jeigu tai pavyksta, sunkioji išžmoginimo darbo dalis būna atlikta.
Tolesni išžmoginimo žingsniai ir veiksmai tampa tik palyginti lengvai sprendžiamu praktiniu klausimu, nes faktiškai neribotos galimybės laisvai trinti, pertvarkinėti ir koreguoti žmogaus vaizdinį pasitelkus šiuolaikines „sąmonės plovimo“ technologijas jau yra atvertos. Triuškinantys dekonstrukcijos smūgiai naikina kiekvieną nors kiek apibrėžtesnį ir pastovesnį žmogaus vaizdinį, tai yra, žmogui save atpažinti leidžiančias ir jo tapatumą laiduojančias savimonės struktūras. Todėl jis praranda gebėjimą orientuotis tikrovėje, tai yra, savarankiškai skirti, kas yra tikra, o kas – ne.
Apibūdinant šią dezorientacijos ir pasimetimo būklę palyginimu galima sakyti, kad jis tikrovėje orientuojasi lygiai tiek, kiek gūdžioje girioje paklydęs ir kompaso neturintis keliauninkas. O čia jau laukia paslaugūs pagalbininkai – idėjiniai mokytojai ir vedliai, pasiruošę išvesti nelaimėlį iš klaidaus ir tamsaus nežinojimo labirinto į tikrojo žinojimo šviesos nutviekstą teisingą kelią. Vis iš naujo dekonstrukcijos smūgius patiriantis ir jais metodiškai gniuždomas post/modernusis individas virsta amorfiška ir todėl plastiška „žmogiškąja medžiaga“, lengvai ir be pasipriešinimo pasiduodančia bet kokiems „naujo žmogaus“ kūrėjų sumanytiems jo „rekonstrukcijos“ pasitelkus „pažangias idėjas“ projektams.
Šitokio žmogaus pertvarkymo metodo jėgą ir veiksmingumą galbūt geriausiai liudija tai, kad tokį savasties praradimą daugybė šiuolaikinių žmonių dažniausiai patiria ir išgyvena kaip ypatingos rūšies svaigulį – beribės „savikūros laisvės“ jausmą.
Jam rastis ir išlikti padeda minėtoji „natūralumo migla“, kurios nesant šis jausmas greičiausiai virstų savo priešingybe – nerimu, išgąsčiu ar net siaubu. Vis beatodairiškesnis šiuolaikinio žmogaus perdirbinėjimas ir perkeitinėjimas yra nejuntamas todėl, kad „natūralumo migla“ sukuria nejautrą tam, ką galima drąsiai vadinti tokiam žmogui atliekamos dvasinės ir intelektualinės lobotomijos operacija.
Vienas svarbiausių modernybės savitumų palyginti su visais kitais pasaulio istorijos tarpsniais yra tai, kad ji nuosekliai ir metodiškai neigia ir naikina kaip atgyvenusias ir bevertes ištisas ankstesnių kultūrų ir civilizacijų brangintas ir puoselėtas žmogiškosios patirties sritis, o ypač – visas religinės ir metafizinės patirties formas. Dvasinė ir intelektualinė lobotomija iš esmės ir yra tokių patirčių prarastis, o tiksliau – nuosekliai ir kryptingai vykdomas moderniojo individo patirties ir mąstymo lauko apkarpymas ir siaurinimas.
Lobotomijos operacija atliekama išties originaliu būdu, kuris, jeigu padariniai nebūtų tokie sunkūs, galėtų kelti tik šypseną. Šiuolaikinis individas yra nuolatos skatinamas ir net raginamas mąstyti „laisvai“ ir „kritiškai“, bet prieš tai jis būna gerai informuojamas ir įspėjamas, todėl iš anksto „žino“, kurios iš žmonijos sukauptų patirčių yra vertingos, o kurios – ne. Ši nuo XVIII a. antrosios pusės suklestėjusi rūpestingo informavimo ir saugojimo nuo „kenksmingų“ žinių, vadinamų „prietarais“, praktika ir šiandien tebevadinama senuoju vardu – švietimu.
Kadangi ši praktika tapo masinė, o tiksliau – visuotinė, jos verte ir nauda įtikėjusios dabartinės Vakarų visuomenės mano gyvenančios pažangiausioje ir šviesiausioje žmonijos istorijos epochoje – Apšvietos amžiuje. Savikritiška mintis, kad toji epocha gali būti tokia pat kaip kiti istorijos tarpsniai – nei geresnė, nei prastesnė – Apšvietos ideologijos persmelkto žmogaus sąmonei jau atrodo ne tik įtartina, bet ir neįtikėtina.
O tai ir yra tvirtas požymis, kad toks žmogus patikimai uždarytas ankštame moderniojo mąstymo kalėjime. Jam galima leisti „laisvai“ ir „kritiškai“ mąstyti, nes be jokių racionalių teorinių ar empirinių įrodymų priėmęs Apšvietos ir jos įkvėptų vėlesnių ideologų jam įteigtą nuostata, kad gyvena Proto ir Pažangos amžiuje, jis tam tikra prasme apskritai praranda gebėjimą mąstyti.
Pamatinis ir svarbiausias tikro mąstymo bruožas yra refleksija, arba gebėjimas ypatingu būdu „matuoti“ – stebėti, kritiškai vertinti ir kontroliuoti – savo paties mintis. Kitaip sakant, tokiam reflektyviam mąstymui būdingas savotiškas atgręžtumas į save, ir todėl jis apskritai yra kritiškas pirmiausia savo paties atžvilgiu. Visos Apšvietos ideologijos atmainos kaip tik ir griauna šį mąstymo reflektyvumą kaip gebėjimą atsigręžti į save ir jo kritinę jėgą nukreipia į išorę skatindama be paliovos ieškoti vis naujų kritikos taikinių.
Tokios kritikos taikinius rasti lengva – jais tampa pačių „švietėjų“ pažiūrų neatitinkantys ir todėl automatiškai, net nemėginant argumentuoti, „prietarais“, „iliuzijomis“, „stereotipais“ ir pan. įvardijami požiūriai. Apibūdinant tokio „laisvo“ ir „kritiško“ mąstymo esmę ir paskirtį kiek vaizdingiau, galima sakyti, kad skatinimas šitaip mąstyti faktiškai yra ypatingos rūšies dresūra bei savita agresijos forma, arba moralinis ir intelektualinis siundymas, – pratinimas nuolatos ką nors pulti užuot ugdžius tikrojo mąstymo, tai yra refleksijos, įgūdžius ir mokius kantriai ieškoti tiesos.
Ko gero, kaip tik dėl šių „kritiško mąstymo“ ypatumų jis toks populiarus šiuolaikinėse „apsišvietusiose“ visuomenėse. Galimybė atsidurti intelektualiai tariamai pranašesnio pažangos vėliavnešio vaidmenyje tik ideologiškai smerkiant „atgyvenusias“, „stereotipines“, „retrogradiškas“ ar, dar geriau, „reakcingas“ pažiūras yra išties gundanti ir savaime smarkiai plečia „pažangių idėjų“ šauklių gretas.
Juk be jokių moralinių ir intelektualinių skrupulų arogantiškai pasisavinama „pažangaus mąstytojo“ ir moralinio teisuolio pozicija ne tik išlaisvina nuo sunkaus intelektualinės saviugdos triūso, bet ir leidžia tokiomis idėjomis persiėmusiems „socialiniams kritikams“ išvengti nepatogių ir nemalonių klausimų apie jų pačių moralinių nuostatų pagrįstumą ir vertę, išprusimą ir mąstymo kultūrą. Juo menkesnis išsilavinimas, juo toks kritikas pažangiau ir drąsiau mąsto – ši kiek utriruota formulė galėtų būti raktas, padedantis bent iš dalies įminti šiuolaikinėse visuomenėse išplitusios entuziastingos meilės „kritiškam mąstymui“ paslaptį.
Tačiau, nors ši formulė iš esmė tiksli kaip esamos padėties apibendrinimas, čia neketinama teigti, jog modernybė ir ją įkūnijanti Apšvieta yra paprasta Europos istorijos „klaida“ ir vien tik dekadantiškas jos raidos tarpsnis, kurio galbūt buvo įmanoma išvengti. Nors tokį supaprastintą požiūrį yra išsakę net kai kurie aukšto rango mąstytojai, jį priimti reikštų sukti Viduramžių civilizaciją į istorijos nuostolius sugebėjusių „nurašyti“ Apšvietos ideologų pramintu keliu ir patekti į tokio paties ideologizuoto mąstymo spąstus, tai yra, kurti veidrodinį minėtos ideologijos antipodą – primityvią anti-Apšvietos ideologiją.
Kaip tik tokia ideologija trukdytų suvokti, kad modernybė negali būti tik atsitiktinis ir apmaudus istorinis nesusipratimas vien todėl, kad ji yra Vakarų krikščionijos raidos padarinys ir greičiausiai iš principo negalėjo atsirasti – bent jau tokia forma – jokioje kitoje civilizacijoje. Sąžiningas ir objektyvus įvairių kultūrų ir istorijos tarpsnių tyrinėjimas ir lyginimas – būtent tokia nuostata skiria pagarbų ir kartu blaiviai kritišką požiūrį į praeitį nuo ideologiškai angažuotos sąmonės iškreipto – vienpusiško ir suprastinto – santykio su ja. Mėginant žvelgti į Apšvietą kiek įmanoma objektyviau, ji natūraliai pradeda atrodyti „dialektiška“ – kaip sudėtingas ir prieštaringas Vakarų istorijos tarpsnis. Modernybės laimėjimai puikiai žinomi, kaip ir jos sukelti socialiniai bei politiniai kataklizmai ir tragedijos.
Problema glūdi kitur – šie laimėjimai ir netektys šiuolaikiniams europiečiams tapo tik bereikšmiais faktais. Mat nukirtusi ryšį su savo praeitimi Europa nebepajėgia įprasminti savo buvimo istorijoje. Ji mąsto apie save vienkryptiškai – tik menamos ateities ir jos žadamos beribės ir todėl abstrakčios pažangos vaizdiniais. Todėl ji nebesugeba suvokti savęs žmogiškais masteliais ir mąstyti apie jos pasiektos didžiai dviprasmiškos ir problemiškos pažangos kainą, tai yra apie tai, kas buvo laimėta ir kas buvo prarasta jai žengiant pažangos keliu.
Savanoriškai nutraukusi praeitį ir ateitį siejančius atminties saitus Europa sparčiai tampa, o iš esmės jau ir tapo, aistorišku dariniu. Tačiau istorinė amnezija neišvengiamai sukuria ją lydintį šalutinį reiškinį – dvasinės ir intelektualinės tuštumos būseną, kurią, kiek perfrazuojant taiklią H. Arendt įžvalgą, galima pavadinti augančios moderniojo pasaulio beprasmybės jausmu. Kadangi nutraukusi savo istorinio tęstinumo giją Europa nebesugeba įprasminti paties savo egzistavimo, iš jos laiko akiračio išnyksta ir teoriškai bei istoriškai apibrėžiamas vykstančios integracijos tikslas.
Kaip minėta, neatsitiktinai net iš pirmo žvilgsnio solidžiuose Europos integracijos tyrinėjimuose tikslo sąvoką išstūmė pakaitinis – neapibrėžtas ir miglotas, todėl moksliniu požiūriu bevertis – tiksliškumo vaizdinys. Tačiau atsivėrusių ir beprasmybės jausmą kuriančių milžiniškų istorinės atminties spragų didžioji dalis „europeizuotų“ europiečių, jau, atrodo, tiesiog nebejaučia.
Savaip tai natūralu: sunku pasigesti to, ko nebeprisimeni ir net neįtari egzistavus. Būtent šis „apsišvietusiams“ ir „pažangiai mąstantiems“ šiandieniniams europiečiams būdingas sugebėjimas nepasigesti milžiniškos savojo kultūrinio ir istorinio tapatumo dalies ir nemąstantis susitaikymas su tokia fundamentalia savasties prarastimi duoda tvirtą pagrindą vienu iš problemiškiausių modernizacijos aspektų laikyti jos sukeltą ir vis gilėjantį žemyno gyventojų dvasinės ir intelektualinės lobotomizacijos efektą.
Tekstas skelbtas portale www.propatria.lt.
