Tikėjausi įdomios diskusijos, kadangi buvo žadėta, jog bus pateikti klausimai susiję su šeimos ir socialine politika, parengti „Lietuvos ryto TV“ ir BNS žurnalistų, pasitelkus atitinkamų sričių specialistus. Dalyvavau kaip ekspertė, žinanti šeimos problemas ne tik savo asmeninės patirties dėka, bet ir dėl to, kad jau seniai gilinuosi į problemas, su kuriomis susiduria šeimos kasdieniniame gyvenime.
Galiu tvirtai pasakyti: likau nusivylusi, nes iš penkių pateiktų klausimų trys buvo susiję su pensijomis (jų didinimas, antros pakopos pensijų atstatymas, reforma). Susidarė toks įspūdis, kad Lietuvoje šeimos ir socialinė politika ašis yra pensijos ir gimusiųjų skaičiaus didinimas, kad atsirastų daugiau būsimų pensijų mokėtojų.
Valstybinė šeimos ir socialinė politika nuo pat pradžių, atgavus nepriklausomybę, buvo nenuosekli. Neretai šeimos politika buvo plėtojama, neatlikus išsamesnių šeimos padėties ir poreikių tyrimų, dažnai nesivadovaujant arba vadovaujantis tik fragmentiškomis kitų valstybių idėjomis. Be to, keičiantis vyriausybei bei valdančiajai partijai (partijoms), keitėsi ir šeimos ir socialinės politikos kryptys ir plėtros motyvai, keisdavosi ir paramos šeimai priemonių sistema.
Atgriaudėjus ekonominei krizei, pradėjusi atsigauti šeimos ir socialinės politika pakreipiama siauru pašalpų šeimoms sistemos keliu, t.y. keičiama idėjinė kryptis, pradeda ryškėti vis labiau konservatyvėjanti šeimos ir socialinė politika. 2011 metai nuostabiai pasirodęs ir savo veiką pradėjęs „Šeimų universitatas“, skatinęs ir palaikęs šeimas spręsti problemas patiems, mokytis bendravimo, šeimos narių tarpusavio santykių, dingo, tapo beveik neveiksnus ir neįgalus.
Vis dažniau iš politikų pusės pasigirsta raginimas moterims sugrįžti į šeimą, moterys skatinamos atlikti vadinamąją pirminę žmonos ir motinos pareigą. Per prievartą brukama „Šeimos politikos koncepcija“ virsta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. pataisa, kuri nebuvo priimta pritrūkus vieno balso. Vyriausybė vadovaujasi siaurąja šeimos ir socialinės politikos samprata: keičiama piniginės paramos šeimai sistema ir iš esmės užmirštama, jog svarbios ir kitos (nepiniginės) priemonės. Nemaža projektų per 20 nepriklausomybės metų net neprasidėjo arba prasidėjus ir negavus tinkamo Valstybės palaikymo, tiesiog išnyko.
Taip pat stokojama kompleksinio ir integruoto požiūro į paramos šeimai, auginančiai vaikus, priemonių sistemą, įvertinant kiekvienos iš šių priemonių ir jų, kaip subalansuotos visumos, veiksmingumą, įgyvendinant prioritetinį šeimos modelį ir prioritetinę demografinę elgseną. Sutelktas dėmesys tik į finansinę paramą, įgyvendinamas (praktiškai) iki vaikui sueina dveji metai (mokama išmoka vaiko priežiūros atostogų metu pirmais metais sudaro 70 proc. tėčio / mamos buvusių pajamų, antrais metais sudaro 40 proc., apribojant mokamų išmokų ribas, taip vadinamomis „lubomis“).
Giliai įsišaknijusi nuomonė, kad vaiko priežiūra yra prioritetinė moters pareiga ir sritis, moteris dažnai išstumia iš darbo rinkos, kaip negalinčias ar nesugebančias, dėl dažnų mažamečių sirgimų, dirbti tokiu pat ritmu kaip ir vyrai. Jokiomis piniginėmis ar nepiniginėmis priemonėmis vyras – tėvas nėra skatinamas dalyvauti šeimos gyvenime, jam paliekamas pagrindinio šeimos maitintojo vaidmuo. 2005 metais pradėta socialinė reklama „Tėvystė veža“ dingo.
Kaip ir ankščiau, vaiko priežiūros atostogomis naudojasi vos 1 proc. tėvelių. Priemonės, skatinančios vyrus aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime, yra labai reikalingos: tarptautiniai tyrimai rodo, kad aktyvesnis vyro dalyvavimas ruošos darbuose ir ypač prižiūrint, vaikus gerokai palengvina moterų apsisprendimą dėl antro vaiko gimdymo.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumas didesnę dalį tėvų varo tiesiog į neviltį. Nuo 1990 metų prasidėjęs lopšelių – darželių uždarymas sustojo tik 2000 m. Per pirmuosius penkerius nepriklausomybės metus ikimokyklinio ugdymo įstaigų kaime sumažėjo nuo 868 iki 239, mieste – nuo 813 iki 502. Ir tik 2011 metais pakeistos (minimaliai) higienos normos atlaisvino rankas iniciatyviems žmonėms kurti privačius darželius. Tačiau teikiamos paslaugos kaina yra neįkandama mažesnes ar vidutines pajamas gaunančioms šeimoms, skiriama valstybės parama privačioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms yra simbolinė, todėl didesnę dalį išlaidų surenkama per gaunamas pajamas iš galinčių sau leisti tokią prabangą tėvelių.
Tėvai, auginantys mažamečius vaikus, Lietuvoje turi labai ribotą pasirinkimą, kaip vaikų ugdymą ir priežiūrą derinti su apmokamu darbu. Lanksčios užimtumo formos vis dar labai menkai išplėtotos, jų praktiškai negalima vertinti kaip funkcionuojančios paramos šeimos priemonės. Aukšti nedarbo rodikliai ir menkos iš darbo ne visą dieną gaunamos pajamos taip pat yra svarbūs veiksniai, ribojantys lanksčių užimtumo formų plėtrą Lietuvoje. Tuo tarpu nėra pakankamai diegiamos tokios lanksčios darbo ir darbo organizavimo formos, kaip laikinas, namudinis darbas, lankstaus darbo laiko sistema, distancinis, elektroninis darbas ir kt.
Šeimos, turinčios vyresnio amžiaus vaikų, gauna simbolinę finansinę paramą. Iki 2010 m. galiojęs įstatymas, kada šeimoms, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, buvo skiriami vadinamieji „vaiko pinigai“ (apie 98 litai iki kol vaikui sueis 3 metai ir 52 litai, kol vaikui sueis 18 metų) , buvo pakeistas. Todėl ši simbolinė suma mokama tik mažas pajamas gaunačioms ir daugiavaikėms šeimoms.
Taip pat, remiantis „Gyventojų pajamų mokesčiu“ neapmokestinama 100 litų suma už vieną vaiką ir 200 litų už kiekvieną kitą, kas reiškia, kad „paliekami laisvi“ 15 litų už vieną vaiką ir 30 litų už kiekvieną paskesnį vaiką. Nemokami pusryčiai pradinių klasių mokiniams lieka tik socialiai remtinoms šeimoms. Dirbančios ir gaunančios aukštesnes pajamas šeimos iš valstybės nesulaukia jokios paramos. Teikta peticija padidinti dirbančioms šeimoms papildomą neapmokestinamą pajamų dydį 2012 metų birželio mėnesį Seime buvo atmesta. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad Valstybė per mokestinę sistemą, o ne per pašalpas, paremtų tą pačią šeimą, auginančią vieną ar kelis vaikus.
Pagyvenusių žmonių problema yra politiškai jautri ir „savaime aiški“, kad nepaisant nuolatinių problemų, apie esmines pertvarkas dažniausiai viešai nekalbama. Tos nuolatinės problemos garsiai įvardijamos kaip pinigų trūkumas pensijoms mokėti arba per mažos pensijos (o iš esmės yra tas pats). Paraleliai kartu trūksta ir aukštos kvalifikacijos gerontologijos specialistų, teikiančių paslaugas vyresnio amžiaus piliečiams. Valstybė tokiu atveju tampa vienintele ir nepamainoma pensijos mokėtoja, be kurios senatvėje būtume pasmerkti skursti ir vargti.
Lietuvos visuomenė, kaip ir kitose Europos valstybėse, senėja – žmonės gyvena vis ilgiau. 2010 metais prailgintas ir suvienodintas tiek vyrams, tiek moterims pensijinis amžius – 65 metai. Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės rodo sparčiausią Europoje gyventojų mažėjimą dėl labai žemo gimstamumo ir didelės emigracijos. 2004 metais parengta pensijinio draudimo reforma šiomis dienomis žlunga.
Iki 2008 metų Lietuvoje laikinai buvo palankios sąlygos naujai pensijų kaupimo sistemai vystyti (sparčiai auganti ekonomika, didėjantis įmokų kiekis, dirbančiųjų skaičius sąlygojo ir didėjančias biudžeto pajamas). Vėliau, prasidėjus finansų krizei, vyriausybė laikinai sumažino pervedimus į pensijų fondus, kartu sumažindama galimybes patiems piliečiams sukaupti didesnę sumą būsimai pensijai. Buvo pasigirdusios kalbos netgi nutraukti pervedimus į privačius kaupiamuosius fondus.
Dabartinis valdžios siūlymas „2%+2%+2 proc.“ (2 proc. pervedami i pensijų fondą iš socialinių mokesčių, o dar 2% papildomai gali įmokėti kaupiantis asmuo iš savo pajamų, sumokėjęs mokesčius, ir už tai Vyriausybė pridėtų dar 2 proc.) mūsų neįtikina ir labiau imituoja reformą, o ne taiso padėtį iš esmės. Valstybės subsidija, skaičiuojama nuo vidutinio atlyginimo, nebus patraukli turintiems iš ko taupyti.
Vis dėlto, jei tokiu valstybės skatinimu susidomės daugelis kaupiančiųjų, skatinimo našta valstybei bus dar didesnė nei tiesiog išmokų atkūrimas iki prieškrizinio lygio. Ir niekas negali garantuoti, kad prasidėjus dar vienai finansinei krizei, nebus pateikta nauja reforma prieš tai buvusiai reformai. Kaip matoma – tęstinumo ilgalaikiuose projektuose nėra ir neaišku kada bus.
Piniginės išmokos yra labiausiai apčiuopiamos ir geriausiai pažįstamos paramos formos, tačiau jos negali ir neturi būti pagrindinis šeimos pragyvenimą ir funkcionavimą užtikrinantis šaltinis. Svarbiausia šeimos gerovės prielaida yra šeimos narių ekonominis užimtumas ir iš jo gaunamos pajamos. Paramos šeimai sistema turi kurti prielaidas, skatinti šeimas būti aktyviomis, stipriomis ir galinčiomis savarankiškai spręsti iškylančias problemas.
Socialiai silpnoms šeimoms reikalinga specifinė parama. Tačiau labai svarbu, kad ja būtų siekiama atkurti šių šeimų savarankiškumą, o ne tik palaikyti pragyvenimą, taip leidžiant dauginti socialines problemas ir pripratinti šeimos narius gyventi tik iš valstybės teikiamų pašalpų ( tuo didinant potencialių valstybės išlaikytinių gretas).
Plėtojant paramos šeimai priemones, būtų atsižvelgta į lyčių lygybės motyvą - lygių lyčių teisių ir galimybių dalyvauti ir išreikšti save tiek šeimoje, tiek ir profesiniame gyvenime. Kurti sąlygas, leidžiančias abiems tėvams profesinį užimtumą derinti su šeimos funkcijomis (tai liečia tiek valstybinį, tiek privatų sektorių).
Būtina plėtoti priemones, kuriomis kuriama šeimos poreikiams palanki darbo rinka ir sudaromos galimybės vaikų ugdymą derinti su profesiniu užimtumu. Pabrėžtina, kad šeimos ir darbo derinimo priemonės nebūtų aktuali tik moterims ir taip nedidintų lyčių galimybių visuomenėje skirtumų.
Tebesitęsiantis Lietuvos šeimos politikos fragmentiškumas, nenuoseklumas, neadekvatumas problemoms, neaiškūs prioritetai neskatina teigiamų gyventojų elgsenos pokyčių. Valstybės ir vyriausybės veiksmais turi būti siekiama kurti šeimoms palankias sąlygas, leidžiančias turėti norimą vaikų skaičių.
Besikeičiantis šiuolaikinis pasaulis, esant laisvam judėjimui tarp valstybių, verčia jaunus žmones visų pirma investuoti į ekonominį saugumą (išsilavinimą, profesinę veiklą), o vaikų gimdymą atideda iki tol, kol bus sukauptas patikimas materialinis pagrindas ir finansiniai praradimai nebus tokie skausmingi. Būtina suteikti daugiau saugumo jauniems žmonėms. Lietuvoje šiuo metu reikia kurti tokią paramos šeimai sistemą, kuri sugrąžintų jaunų moterų ir vyrų tikėjimą, jog visuomenė ir valstybė palaikys jų sprendimą kurti šeimą ir turėti vaikų.
