Iš tiesų yra tik tokie vaiduokliai, kaip „Žalgirio” stadionas, statytas jaunų vokiečių, kurių anūkai šiais laikais tėvynėje jau pensijas gauna, taip pat betono griaučiai, kažkodėl vadinami nacionaliniu stadionu.
Tiesa, dar yra Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas, kuriame šalies rinktinė praėjusią savaitę pradėjo atrankos į pasaulio pirmenybes ciklą. LFF tikinimu, tai pirmas tik futbolui skirtas ir tarptautinius reikalavimus atitinkantis stadionas. Bet vieno labiausiai patyrusių rinktinės žaidėjų D. Šembero teigimu, jis tinkamas tik vaikų ir mėgėjų futbolui.
Apie aikštes šis futbolininkas, ko gero, supranta. Aplink aikštę prieš rungtynes su slovakais taip pat virė gyvenimas, kurio D. Šemberas nematė.
Lietuviškiems futbolo ultroms teko laukti prie uždarytų vartų, kol LFF ir apsauga sprendė sudėtingą lygtį, kaip neleisti priartėti vienam prie kito traukiniui A (lietuviams) ir traukiniui B (slovakų aistruoliams).
Paprasti mirtingieji, nepretenduojantys į aršiausių sirgalių tribūną, tačiau sumokėję nemenkus pinigus už bilietą, aplink stadiono tvorą buvo vaikomi įvairiomis kryptimis – Aušros vartų, Geležinkelio stoties ar Rasų kapinių link.
Klausimas: jeigu LFF stadionas atitinka aukštus reikalavimus, ar atvykęs į jį futbolo mėgėjas neturėtų tiesiog pastatyti automobilį patogioje aikštelėje ir būti palydėtas į vietą, nurodytą biliete? Atsakymas: ne, taip nebus nei šiandien, nei rytoj, nei po mėnesio.
Gerai, kad bent šįvakar Lietuvos futbolo veikėjams dėl to nereikės sukti galvos – rinktinė žais Graikijoje.
Šios šalies sirgaliai savus stadionus mėgsta ir palaužyti, ir padeginti. Graikams bepigu – jie bent turi ką laužyti.
