Antai žurnalo „Veidas“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, mokytoju dirbti šiandien norėtų tik 4,2 proc. Lietuvos gyventojų, o 10,4 proc. – galbūt. Tačiau net trys ketvirtadaliai mokytojauti nenorėtų, nes ši profesija Lietuvoje negerbiama, o stresas darbe – milžiniškas.
Tyrimų bendrovės “Prime consulting” darbuotojai pateikė ir kitą klausimą: kaip vertinate šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą ir jūsų vaikų ugdymą mokyklose? Pasirodo, teigiamai ją vertina mažiau nei dešimtadalis, o neigiamai – 27 proc. apklaustųjų. Dar 46,4 proc. ją vertina vidutiniškai.
Ką apie savo profesiją, auklėjimo metodus, jaunus žmones, kuriuos moko ir visas tas permainas mano patys pedagogai? Apie tai kalbėjomės su Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos tikybos ir lietuvių kalbos mokytoja Inga Petrikoniene.
- Jei jus kuris nors mokinys išveda iš kantrybės, ar galite pliaukštelėti jam liniuote?
- Žinoma, kad ne. Mokytojas ne veltui įgijo pedagoginį išsilavinimą – jis žino, kad yra ir kitų būdų, kuriais galima suvaldyti vaikus. Pedagogas yra tas, kuris moka susivaldyti ir sukontroliuoti situaciją.
Sakoma, kad grupėje, kurioje yra šeši žmonės, gali užsimegzti 36 galimi santykiai. O jei klasėje 32 mokiniai? Tačiau viskas priklauso nuo mokytojo sugebėjimo valdyti situaciją. Jei pedagogas pasirinko tokį kelią, jis žino, jog įtemptų situacijų neišvengs. Žinoma, būna, kuomet, atrodo, mokinys išveda iš kantrybės, tačiau visi puikiai žinome, kokios vaikų teisės.
- Apie savo teises mokiniai primena?
- Taip. Jie sako, kad mes neturime teisės jų užlaikyti per pertraukas, priversti nešioti uniformas, o štai matematikos mokytoja neturi teisės taisyti gramatinių klaidų.
Manau, kad viskas ateina iš šeimos. Jei šeimoje vaikas yra išmokęs laikytis elementariausios pareigos, tai matosi ir mokykloje. Toks vaikas žino ne tik teises, bet ir savo pareigas.
Mokytojas – nepopuliari specialybė
- Kokius vaikus matote mokykloje – galbūt būsimus chemikus, gal fizikus, o gal – mokytojus?
- Pedagogo kelią, manau, maždaug iš šešiasdešimties mokinių pasirinks kokie trys. Vaikai nori būti vadybininkais, teisininkais, medikais. Medicina – populiari, galbūt vaikai mato perspektyvą.
Tačiau kartais patys suaugusieji užmuša vaikuose svajonę, sakydami, kad jis negali, nemoka, nesugeba.
Pagal šią švietimo sistemą mokiniams yra pats didžiausias iššūkis pasirinkti tai, kuo jie norės būti. Jie tiesiog to dar nežino. Vienas kitas turi aiškią gyvenimo kryptį. Daugumai sunku pasirinkti egzaminus, kurių prireiks stojant.
- Kaip manote, kodėl nepaklausi mokytojo specialybė?
- Pirmiausiai mokytojas yra žmogus. Kiekvienas žmogus ateina iš kasdienybės. Į darbą iš kasdienybės atsinešame daug pesimizmo, negatyvizmo. Būti mokytoju yra didžiulis profesinis pašaukimas.
Jei mokytojas yra savo vietoje, dirba savo darbą, tokį mes prisimename labai ilgai. Jis gali būti labai geras chemikas, labai geras fizikas, bet tarp eilučių jo pamokose tu išmoksti gyvenimiškos išminties. Tai yra labai svarbu.
Tas, kuris viską leidžia arba bando įtikti mokiniams, mėgina išgyventi ir ateina į darbą tik dėl atlyginimo, niekada neras kontakto su mokiniais.
- Tačiau net ir gerą mokytoją galima išvesti iš kantrybės. Kas labiausiai erzina jus?
- Išankstinis nusistatymas. Dar nespėji visko pasakyti, o kažkas iš klasės pareiškia, kad tai – nesąmonė.
- Ne kartą teko girdėti frazę „mokytojas ant manęs užsisėdo“...
-Tada abi pusės – tiek mokinys, tiek mokytojas, turėtų susėsti ir pasikalbėti. Kiekviena gyvenime padaryta klaida visų pirma yra pamoka, iš kurios reiktų mokytis. Ne vien mokiniai klijuoja etiketes, mokytojai – taip pat.
Mergaites lengva įskaudinti
- Neseniai viena medikė pasakė, kad net ir jaunos merginos turi bėdų dėl valgymo sutrikimų. Ar jūs tai taip pat matote?
-Tai didžiulė bėda. Ir ne tik tai. Kas sklinda iš televizijos ekranų? Pagaliau – kokios yra mergaitiškos lėlės? Kuriamas toks mergaičių įvaizdis, kurį vaikai ir stengiasi atitikti, kuris skatina tapti vartotoju.
Tai - didžiulis iššūkis vaikams. Mokiniai turi galvoti ir gyventi savo gyvenimus. Juk jei žmogus šoka į upę ir susižeidžia stuburą, pasekmės yra baisios. O kiek žmonių turi dvasinių stuburo traumų? Tai yra viena iš pagrindinių temų, apie ką mes kalbame su vaikais per pamokas – kaip surasti save.
Kai kurios mergaitės labai atsargiai planuoja savo dieną, maistą, jos yra įsitempusios, ties riba – jas galima labai greitai pravirkdyti, įskaudinti. Jos – jautrios, mažai bendraujančios.
Meilę reikia užauginti
- Mokytojas yra tas žmogus, kuris vienas pirmųjų pamato mokinių simpatijas, užsimezgančią pirmąją meilę.
- Žinoma. Draugystės prasideda maždaug aštuntoje klasėje. Bet draugystė turi būti tikra. Visų pirma – būtent draugystė, tik po to – įsimylėjimas. Džiaugiuosi, kad mokyklose yra lytiškumo ugdymas, o tos pamokos labai populiarios. Kalbamės ir apie tai, koks yra tikrosios meilės požymis, kad tai nėra tik jausmas, kad tai visų pirma yra žmogaus pažinimas.
Ir reikia labai daug valios, kad meilę galėtum auginti. Tos temos yra labai aktualios.
Džiugu, kad yra labai gražiai draugaujančių mokinių. Būna, einu gatve ir matau du už rankų susikibusius mokinius. Jie eina ir tyli. Tai – labai gražu, kuomet matai, kad žmonėms tiesiog gera būti kartu.
Tik juos reiktų nukreipti, parodyti, kokia turi būti draugystė. Nes ne viskas, kas greita, yra sveika. Tarkim, greito maisto restoranai. Tas pats ir su jausmais. Greiti santykiai gali virsti dviejų žmonių katastrofa. Kiekvieną jausmą reikia užauginti.
Vaikai mato ir savo šeimos pavyzdį, ypač jei tėtis ir mama santuokoje yra draugai, jei tėtis parneša mamai gėlių arba jie abu eina pasivaikščioti. Gaila, kad tokių pavyzdžių mažėja.
- Mokyklose yra ir kitas didelis rūpestis – patyčios.
- Taip, tai – aktuali problema. Ir vėl – daugelis dalykų ateina iš šeimos. Į mokyklas ateina daug piktų, įskaudintų, nusivylusių vaikų. Patyčių objektais tampa „ne tokie“ vaikai – kurių išvaizda, elgesys yra kažkuo išskirtiniai. Rengiamos tolerancijos, draugystės dienos, apie patyčias kalbamės nuolatos.
Dabar, kai gimnazijoje yra uniformos, nebeliko skirtumo tarp vaikų aprangos. Anksčiau aprangos skirtumai taip pat tapdavo patyčių objektais.
