Nors žiniasklaida piešia niūriomis spalvomis persmelktą vaikų realybės vaizdą, psichologas, Vaikų ir paauglių psichologinės pagalbos tarnybai „Vaikų linija“ vadovaujantis Robertas Povilaitis siūlo problemas spręsti apie jas kalbant viešai: „Patyčios ir smurtas mokyklose tapo savotiška norma. O ją pakeisti įmanoma tik veikiant išvien visiems mokyklos bendruomenės nariams – vaikams, mokytojams, tėvams ir visuomenei.“
- Higienos instituto specialistų atlikto tyrimo duomenimis, fizinį smurtą patiria penktadalis, o psichologinį – trečdalis mokinių. Su kokiomis problemomis vaikai susiduria švietimo įstaigose? - portalas lrytas.lt paklausė R. Povilaičio.
- Problemos, nepaisant to, kur jos įvyksta – mokykloje, namie ar kieme, yra tos pačios. Į „Vaikų liniją“ skambinantys vaikai pasakoja apie įvairūs sunkumus santykiuose su bendraamžiais, pasitaria draugystės klausimais, kalba apie patyčias, nesutarimus, konfliktus, užgauliojimus. Vaikai taip pat pasakoja apie įvairius nesutarimus su mokytojais, taip pat kalba ir apie apie sunkumus mokantis. Kartais patyčios painiojamos su konfliktais. Konfliktai iš esmės nėra blogas dalykas – tai būdas išsiaiškinti, susikalbėti, galiausiai – surasti sprendimo būdą. Juk pyktis galima ir dėl obuolio, ir dėl moralinių nuostatų. O štai patyčios – visai kitas reiškinys. Tai yra sąmoningas, tęstinis, apgalvotas silpnesnio užgauliojimas.
Apie patyčias Lietuvoje buvo pradėta kalbėti dar 2004 metais, kai „Vaikų linijoje“ pradėjome kampaniją „Nustok tyčiotis“. Tuo metu matydavome daug nuostabos ir abejonių, ar patyčios yra problema.
Šiuo metu patyčios įvardijamos kaip viena opiausių problemų. Kita vertus, dabar turime jos sprendimų būdų – patyčias pripažįsta valstybinės institucijos ir politikai, tėvai, mokyklos, mokytojai ir mokiniai vis aktyviau įsitraukia į problemos sprendimą. Visuomenė įsitraukė į patyčių ir smurto prevenciją.
Jei palygintume skaičius, pastebėtume, kad situacija gerėja. Tai savotiškas paradoksas, mat gali pasirodyti, kad patyčių daugėja, nes apie jas kalbama daugiau. Tampame sąmoningesni ir apie problemą kalbame be užuolankų ir nutylėjimų.
- Kokiomis formomis patyčios pasireiškia Lietuvos mokyklose? Ir ką galime vadinti patyčiomis – ar tai neapgalvotai ištarti žodžiai, ar pasikartojantis psichologinis smurtas?
- Galime rasti įvairių žodžių šiam reiškiniui įvardyti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, skriaudimas, žeminimas, erzinimas. Vaikai gali skaudinti ir žodžiais, ir veiksmais.
Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad patyčių yra išmokstama. Socialinio išmokimo teorija kalba apie tai, kad daugelį dalykų išmokstame stebėdami jų modelius mus supančioje aplinkoje.
Suaugusiųjų elgesiui būdinga agresija, o šią mato jų vaikai. Tarkim, pažvelkite į komentarus internete. Ir čia neapykanta liejasi laisvai – ją skleidžia ir universitetų darbuotojai, ir mokytojai, ir kiti, iš pirmo žvilgsnio, tolerantiški žmonės. Suaugę žmonės irgi moka skaudinti.
Vaikai negali išmokti kažko, ko nemato. O lengviausiai jie absorbuoja tai, ką stebi – pykčius, ginčus, nepagarbą, užgauliojimus, fizinį smurtą. Įgytas priemones jie taiko savaip juos transformavę.
Apskaičiuota, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas pamato 8 tūkst. žmogžudysčių – animaciniuose filmukuose, filmuose, žaidimuose, informaciniuose tinkluose, televizijoje. Be to, jis jau būna stebėjęs apie 100 tūkst. smurtinių vaizdų. Aplinka kupina smurto pavyzdžių.
O ir pats smurtas rodomas kaip teigiama vertybė, mat šis padeda spręsti konfliktus, naudojant jėgą nugalimas blogis. Jis pateisinamas prisidengiant neva gerais tikslais.
- Ar įmanoma apibrėžti, kokio amžiaus vaikai yra problemiškiausi – kas psichologinio ir fizinio smurto griebiasi dažniau?
- Tyčiotis moka įvairaus amžiaus vaikai - patyčios vyksta ir darželyje, ir pradinėse klasėse ir vėliau. Juk ne tik vaikai žemina vieni kitus – ir suaugusieji rodo nepagarbą vieni kitiems, tyčiojasi, griebiasi kraštutinių veiksmų. Patyčios gali keisti savo formą, suaugęs asmuo gali tyčiotis kitaip, subtiliau, išmoningiau.
Su nepagarbiu elgesiu kitam žmogui susiduriama kiekviename gyvenime etape. Tai yra kita to paties medžio šaka – elgesys, tikslas, siekis išlieka tas pats. Keičiasi tik priemonės.
Iš tiesų tyčiojimasis paliečia visus vaikus: vieni tyčiojasi iš kitų, kiti – patiria patyčias, treti – stebi tai, kas vyksta.
- Koks yra smurtaujančio ir smurto patiriančio vaiko portretas?
- Dažnu atveju tai komunikabilūs, imlūs, gudrūs, mėgstami kitų vaikai. Jie moka bendrauti su mokytojais, moka įtikti. Namuose jie gali elgtis pavyzdingai ir tėvai gali net neįtarti, kad jų vaikas gali taip skaudinti kitus vaikus.
O skriaudžiamas dažniausiai yra silpnesnis, ramesnis, sunkiai save ginantis. Šie vaidmenys nėra nuolatiniai – jie gali keistis. Vaikas, vienoje situacijoje buvęs skriaudėjas, kitoje gali tapti šalininku, o kartais ir auka. Ir auka gali tapti skriaudėju ar atlikti kitą vaidmenį.
- Kaip patyčių formą pakeitė internetas? Juk šis – laisva, sunkiai reguliuojama, anonimiška ir patyčioms sklisti labai palanki erdvė.
- Virtualioje erdvėje patyčios vaiką gali persekioti kiaurą parą. Be to, anonimiškai. Tai XXI amžiaus reiškinys, susijęs su naujausių informacinių technologijų naudojimu. Jį skatina didėjantis internetinių socialinių tinklapių ir portalų tarp vaikų ir paauglių populiarėjimas.
Socialiniai tinklai („Youtube“, „Facebook“, one.lt) leidžia lankytojams nevaržomai dalytis informacija. Tiesa, išnaudoti ją galima ne tik kilniems tikslams. Deja, taip pat ir patyčioms.
Juk pasitaiko atvejų, kai smurtinę vaizdo medžiagą internete peržiūri milijonas lankytojų. Kiti ją dar platina. O štai konfliktinėje situacijoje mokykloje dažniausiai dalyvauji keli asmenys. Informacija gali būti persiųsta tūkstančiams adresatų per keletą sekundžių ir to faktiškai neįmanoma sukontroliuoti.
Skirtingai nei nuo tradicinių patyčių, nuo elektroninių namuose nepasislėpsi. Virtualioje erdvėje lengva tapti anonimu, todėl besityčiojantis asmuo jaučiasi mažiau suvaržytas, nebaudžiamas. Sumažėja socialinių normų įtaka, susilpnėja atsakomybė už savo veiksmus, todėl elgesys lengvai tampa impulsyvus, iracionalus, agresyvus.
- O kaip kinta požiūris į fizines bausmes? Juk šios mūsų visuomenėje yra toleruojamos ir neretai pateikiamos kaip neišvengiama auklėjimo priemonė.
- Esame išleidę knygą apie patyčių prevenciją mokyklose. Į leidinį įdėjome ištrauką iš XVIII amžiaus elementoriaus – jame šlovinama rykštė, kuri, kaip teigiama, moko būti dorybingiems, paklusniems. Mes vis dar nesame atsisakę fizinių bausmių. Juk taip auklėjami buvome patys. Ir, daugeliu manymu, toks auklėjimo būdas yra efektyvus.
Lietuvoje jau yra buvę nesėkmingų bandymų uždrausti jėgos panaudojimą. Pasaulyje apie 30 valstybių turi tokius įstatymus, tačiau 170 fizinių bausmių dar nėra atsisakiusios.
- Tuomet kokios gali būti bausmių formos tiems, kurie skriaudžia?
- Kažkas, kas jiems patiems yra nemalonu arba apriboja jų laisvę, kasdienybės džiaugsmus. Pats pokalbis apie tai, ką jis daro, savaime yra nemalonus dalykas. Tai jau yra bausmė.
Svarbiausia pabrėžti, kad toks elgesys iš esmės yra neleistinas ir jis nebus toleruojamas.
- Kokie, jūsų nuomone, veiksmingiausi kovos su patyčiomis būdai? Kaip reikėtų kalbėti su tuo, kuris smurtauja, ir su tuo, kuris smurtą patiria?
- Pirmiausia, problemą reikia pripažinti. Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Tačiau iš tiesų tai padaryti turi padėti ir mokytojai, tėvai. Sprendžiant patyčių problemą būtina įsikišti suaugusiesiems – nereikia manyti, kad jų įsikišimas gali pakenkti.
Tiktai vadovaujantis nuostata, kad bet koks agresyvus elgesys yra nepriimtinas, galima sukurti pakankamą pagrindą veiksmingai smurto ir patyčių prevencijai. Norvegų tyrinėtojo Dano Olweuso programa, diegiama ir daugelyje Lietuvos mokyklų, siūlo į patyčių prevenciją įtraukti visą švietimo įstaigos bendruomenę. Visi mokyklos darbuotojai mokomi, kaip atpažinti patyčias, kaip reaguoti, diskutuoja ir dalinasi patirtimi. Ir tik tuomet, kai visi suaugusieji išmoks pastebėti ir reaguoti į patyčias, vaikai skaudins rečiau.
Pagrindinis tikslas, bendraujant su vaiku, kuris skriaudžia kitus, – padėti pakeisti savo elgesį ir mokyti jį kitokių, neagresyvių bendravimo būdų.
Palaikymo reikia ir skriaudžiamam vaikui. Tėvai irgi gali padėti kalbėdamiesi su vaiku ir kartu ieškodami sprendimo. Reikia inicijuoti diskusiją – su vaiku, jo klasės draugais ir mokytojais. Sukurus stiprią, patyčioms atsparią bendruomenę, galima sulaukti teigiamų rezultatų.
Patyčių metu yra paminami vaiko garbė ir orumas. Panagrinėkime teismų praktikas – ar yra atvejų kuomet buvo ginama vaiko garbė ir orumas? Negirdėjau. Savo garbę ir orumą dažniau gina žymūs žmonės, politikai. O teisėsauga į konfliktus įsivelia tik tuomet, kai pasirodo kraujo žymės ir sužalojimai.
- Kokių šalių praktiką mes galime naudoti kaip pavyzdinę?
- Šioje srityje, kaip ir daugelyje kitų, pirmauja skandinavai. Tarkim, švedai fizines bausmes uždraudė dar 1979 metais. Per daugiau nei 30 metų šalyje sumažėjo smurto apraiškų, o visuomenė yra auklėjama elgtis pagarbiai, tolerantiškai, pakančiai ir supratingai.
