Nuo civilizacijos bėgusiam keistuoliui vienatvė apkarto

Kai anądien į Lazdijus užsukęs kolega, “Druskininkų naujienų” savaitraščio redaktorius Romas, užbėgęs į redakciją apreiškė važiuojantis lankyti savo bičiulio, kuris jau septynerius metus vienas gyvena vidury miškų esančioje sodyboje, profesinio smalsumo genama įsiprašiau draugėn.

Dainius prisimena, kaip pradžioje gretimuose kaimuose gyvenantys kaimynai į jį žvelgė įtarumo kupinais žvilgsniais.<br>R. Sadauskas
Dainius prisimena, kaip pradžioje gretimuose kaimuose gyvenantys kaimynai į jį žvelgė įtarumo kupinais žvilgsniais.<br>R. Sadauskas
Daugiau nuotraukų (1)

Vilma Danauskienė

Sep 16, 2012, 8:51 PM, atnaujinta Mar 16, 2018, 6:05 PM

Kol kolegos visureigiu važiavome kalvotomis pievomis vingiuojančiu lauko keliu pačiame Lietuvos – Lenkijos pasienyje, Romas trumpai „parengė“ mane būsimam susitikimui – keliais sakiniais nusakėė būsimo pašnekovo gyvenimo istoriją.

“Kad infarktas neištiktų”, - nesuprantu, drąsino ar ramino kolega. Nors, kai įsukome keliuku į girią ir Romas pabaigė trumpą savo bičiulio gyvenimo aprašymą (kaip pats juokauja), supratau, kodėl iš anksto buvau įspėta, kas mūsų laukia vidury miško įsikūrusiame vienkiemyje.

Vienintelis kaimo gyventojas

48-erių metų Dainius – vienintelis kaimo gyventojas. Bent jau taip rodo įrašai seniūnijos gyventojų registracijos knygose. Kai prieš septynerius metus draugai jam išrinko šį vienkiemį Dzūkijoje, pačiame Lietuvos – Lenkijos pasienyje, apmūrytą namą vidury girios pirko net neužėjęs į jo vidų.

“Man norėjosi pabėgti nuo visko: gimto miesto, draugų, civilizacijos, miesto pagundų. Norėjosi adrenalino, iššūkių, “ekstrymo”. Penkiolika pačių gražiausių savo gyvenimo metų juk neprisimenu – juos pragėriau. Sustojau, kai buvau pačiame dugne – išsigandau, jog galiu išprotėti. Negeriu septyniolika metų. Nė lašo.

Nors visada namuose turiu alkoholio. Tai kaip adrenalinas girtuokliui – kažkas turi dirginti smegenyse: vat, turiu, o negeriu, reiškia, aš galiu”, - net nepajuntu, kaip su pašnekovu pradedame kalbėtis tarsi su senu pažįstamu.

Tiesą sakant, darosi nejauku dėl tokio jo atvirumo – daugelis gi esame įpratę slėpti savąsias priklausomybes ir silpnybes; o čia – “aš alkoholikas”.

“Pakilti iš dugno galima tik pripažinus pačiam sau, kad ten esi”, - dėsto paties praeito kelio patirtį Dainius.

Kaimas žiūrėjo įtariai

Nuo civilizacijos į kaimo glūdumą Lietuvos pasienyje Dainius prieš septynerius metus pabėgo ne vienas. „Buvome prabuvę kartu septynerius metus. Viskas atrodė gerai, bet idealizuota atskirtis atokiame vienkiemyje ir realybė atvykus į jį, pasirodė nesuderinama“, - pasakoja Dainius.

Moteris nuošaliame vienkiemyje, kur net mobiliojo telefono ryšys veikia tik užlipus ant greta sodo esančio kalnelio, teištvėrė pusę metų. Nuo to laiko Dainius savo sodyboje gyvena vienas.

Artimiausias kaimynas – už dešimt minučių kelio. Plentas – panašiai už tiek pat. Palijus ar žiemą į Dainiaus sodybą privažiuoti įmanoma nebent traktoriumi.

Traktoriaus Dainius neturi. Turi dviratį. Juo pasiekia Lazdijus, kur apsiperka savaitei. Tiek tų pirkinių! Iš gaunamos socialinės 280 litų pašalpos pirkiniais neprisišvaistysi.

“Tačiau tai turi ir gerų pusių – galiu parašyti vadovėlį, kaip išgyventi ir kuo maitintis”, - juokiasi mano pašnekovas.

Jis prisimena, kaip pradžioje gretimuose kaimuose gyvenantys kaimynai į jį žvelgė įtarumo kupinais žvilgsniais.

“O kaip nežvelgs? Atvažiavo kažkoks miestietis, alkoholikas, neva negeriantis, žmonių neprisileidžia, užsidarė savo kieme – tarsi laukinis. O aš tokio būdo – labai retai kam dūšią atveriu; vis dažniausiai kiti – man”, - taria Dainius.

Vienatvė ėmė slėgti

“Atrodytų, viską turiu, ko tiek metų taip ieškojau: tylą, ramybę, privatumą, darbo terapiją. Juk kai žiemai reikalingas malkas susipjauni rankiniu pjūklu, tuomet nėra kada galvoti nei apie alkoholį, nei apie gyvenimo egzistencinę prasmę”, - humoro į pokalbį kliūsteli Dainius.

“Tai kam tuomet šis sarkazmas, jei viską turi?” – klausiu. Atsakymas buvo toks nuoširdus ir toks netikėtas, kad paklausiau antrąkart.

“Tu įsivaizduok, kad man reikėjo bebaigti penktą dešimtį, jog suvokčiau, kad žmogaus prigimtyje yra užkoduota – gyventi poroje. Vienas gali būti kurį laiką – kai kažkas sunku, reikia priimti kokį nors sprendimą ar atvirkščiai – kai jautiesi laimingas ir savimi patenkintas. Bet su laiku ta vienatvė ima slėgti. Aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba juokingai, bet tokia yra tiesa”, - sako Dainius.

“Dainius ieško žmonos”, - juokauja kolega Romas. Sutartinai nusijuokiame. Kita vertus, pasak pašnekovų, juk šiais laikais tapo madinga grįžti į kaimą, prie žemės, prie šaknų. Ims štai, perskaitys kokia nors gamtos mylėtoja šį tekstą, ir kitą kartą pas Dainių važiuosime į vestuves ar krikštynas.

Bet pats kandidatas juokaut šia tema nelinkęs. “Jokių nuotykių mėgėjų ar apsukrių pasipelnyti mėgstančių gražuolių čia nesiųskit”, - mūsų su Romu “entuziazmą” atšaldo Dainius.

Kai važiuojame atgal link Lazdijų iš atokaus vienkiemio, pradedu suvokti, kad savotiškai pavydžiu tam “giriniui”, kuriam visiškai nesvarbu, jog benzino kaina pakilo virš penkių litų už litrą, o baldų salonuose pasibaigė akcijos terminai.

“Atvažiuotumėt naktį, stirnas sode stebėt galėtumėt. Septynios jų čia vis lankosi”.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.