Eduardo lyg mažas vaikas keliaudamas po Lietuvą džiaugėsi galįs nuo obels nusiskinti prinokusį obuolį ar miške prisiraškyti rieškučias šviežių uogų.
Jis juokėsi prisiminęs, kaip šią vasarą į olimpinės atrankos turnyrą Venesueloje atvykę Lietuvos krepšinio aistruoliai stebėjosi gatvėse augančiais mangais ir bananais.
Tolimoje Pietų Amerikos šalyje lietuvius globojusį E. Gavorskį aistruoliai atsidėkodami pakvietė paviešėti tėvo gimtinėje.
„Lietuvoje praleistas laikas – kaip stebuklas. Net plaukai šiaušėsi nuo įspūdžių. Ir mano žmonai čia taip patiko, kad namo turbūt grįšiu vienas. Ji įsimylėjo Lietuvą”, – šypsojosi E. Gavorskis.
Pora apsilankė Eduardo tėvo gimtajame Kaune, Trakuose, šalia Šiaulių esančiame Kryžių kalne, Nidoje ir Vilniuje. Lietuvos sostinėje venesuelietis jau turi nemažą būrį draugų.
„Iki krepšinio atrankos turnyro Venesueloje turėjau tik keletą lietuvių bičiulių, o dabar jų būrys išsiplėtė”, – šypsojosi E. Gavorskis.
Savo bičiuliais jis laiko visą būrį lietuvių krepšinio aistruolių, vykusių į Venesuelą palaikyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės. E. Gavorskio dėka krepšinio aistruoliams kelionė į Venesuelą neapkarto.
Vyras prisiėmė didžiąją dalį organizacinių reikalų. Venesuelos lietuvis krepšinio aistruoliams surado pigesnius lėktuvo bilietus, užsakė autobusus, nakvynę viešbučiuose, organizavo išvykas po šalį.
„Be vietos gyventojo pagalbos surengti tokią kelionę iš Lietuvos būtų buvę gana painu. Skiriasi valiutų kursai, ne visur prieinamas internetas”, – pasakojo lietuvių būrį oro uoste sutikęs E. Gavorskis.
Venesueloje gimęs Eduardo, pasipuošęs žaliais Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliais, nepraleido nė vienų rungtynių ir iš visų jėgų traukė lietuviškas dainas. Lietuvių komandą aistringai palaikė ir venesuelietė Eduardo žmona.
Eduardo meilę Lietuvai įdiegė jo šviesaus atminimo tėvas Henrikas Gavorskas. Trylikamečiui, pabėgusiam iš Lietuvos, Vokietijoje buvo pakeista pavardės galūnė.
H. Gavorskas – buvęs Venesuelos atstovybės, lietuvių bendruomenės pirmininkas. Jis yra pagelbėjęs ne vienam tautiečiui. Priglausdavo pabėgėlius, jiems padėdavo įsikurti Amerikos žemyne.
Lietuvio namuose mėnesį slapstėsi garsus rusų disidentas Nobelio premijos laureatas rašytojas, publicistas Aleksandras Solženicynas.
„Tėvas palaikė ryšį su amerikonais. Šie A. Solženicynui išrūpino specialų politinio pabėgėlio pasą. Tėvas suorganizavo privatų lėktuvą, kuriuo kartu su A.Solženicynu iš Venesuelos nuskrido į Jungtines Amerikos Valstijas.
Iki šiol namuose turime A. Solženicyno pasirašytų knygų”, – pasakojo E. Gavorskis.
Jo tėvas savo didžiuliame name buvo įkūręs savaitgalinę mokyklą Lietuvos išeivių vaikams. Ten pažįstamas profesorius mokė lietuvių kalbos, istorijos, šokių, dainų.
Kartą per savaitę į lietuvių mokyklą susirinkdavo apie 18 vaikų. Eduardo kartą per mėnesį su tėvais lankydavosi bažnyčioje, kurioje lietuvis kunigas laikydavo pamaldas gimtąja kalba.
Eduardo, kaip ir dauguma lietuvių pabėgėlių vaikų, nesuprasdavo, kam reikia mokytis sunkios lietuvių kalbos, kai į sovietų okupuotą Lietuvą vis tiek negalės nuvykti.
„Dabar ratas apsisuko. Lietuva laisva, todėl vėl verta mokytis tėvų gimtosios kalbos. Įdomu pamatyti, kaip žmonės čia gyvena, dirba.
Mano gyslomis teka ir lietuvių kraujo. Todėl mane čia traukia”, – prisipažino neblogai lietuviškai kalbantis E. Gavorskas.
Vyras neslepia – sunkiausia lietuviškai rašyti. Vis painiojasi vokiški, ispaniški žodžiai, tad tenka neretai žvelgti į žodyną.
„Kai tėvas mirė, lietuviškai nebėra su kuo kalbėti. Su broliu bendraujame ispaniškai. Žinau, kad negerai. Dabar viešint Lietuvoje daug kas atsinaujino, priverčiau liežuvį judėti kitaip”, – pasidžiaugė Eduardo.
Jo tėvas H. Gavorskas už pagalbą tautiečiams, lietuvybės puoselėjimą šviesaus atminimo Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Vilniuje gimęs, Kaune iki trylikos metų augęs H. Gavorskas iš profesijos buvo fotografas.
Dar gyvendamas Lietuvoje ir būdamas paauglys jis jau turėjo savo fotoaparatą, fotolaboratoriją.
Eduardo, kaip ir kiti du broliai, tėvo pėdomis nepasekė. Anapilin iškeliavęs vyriausias brolis Jurgis Gediminas Henrikas buvo inžinierius.
Vidurinis Robertas su šeima gyvena Venesueloje. Jam priklauso iš tėvų paveldėta parduotuvė.
Šalia Karibų jūros pakrantės įsikūrusiame Marakajaus mieste gyvenantis Eduardo – buvęs lenktynininkas, daugkartinis Venesuelos ralio, kartingo prizininkas.
Nors Eduardo nebelenktyniauja, jo gyvenimas vis dar susijęs su automobiliais. Vyras restauruoja sportinius senovinius automobilius ir juos pardavinėja visame pasaulyje.
Viešėdamas Lietuvoje senovinių sporto automobilių žinovas neatsispyrė pagundai užsukti į Stasio Brundzos automobilių ir transporto muziejų Vilniuje.
„Šiais dalykais domisi nedidelis būrys žmonių. Tad mes visi kaip broliai”, – džiaugėsi su muziejaus įkūrėju susipažinęs E.Gavorskis.
Lietuvių kilmės venesuelietis gali didžiuotis esąs „Formulės 1” lenktynininko Pastoro Maldonaldo pirmasis treneris.
Netolimoje ateityje E. Gavorskis su bendraminčiais ketina atidaryti mokyklą, kurioje bus rengiamos naujos lenktynininkų kartos.
„Yra laikas dirbti ir laikas leisti pinigus, kuriuos uždirbai. Per daug palikti vaikams negerai. Reikia patiems užsidirbti”, – juokavo E. Gavorskis.
Dviejų suaugusių dukterų tėvas vis dažniau pagalvoja apie pensiją. Ar tuomet neketina apsigyventi Lietuvoje? Vyras purtė galvą. Nors Lietuvoje jam patiko, nuolatinio gyvenimo čia neįsivaizduoja.
„Kaip sakydavo mano tėvas: „Neturime nei vieno, nei kito krašto.” Gyvendamas Venesueloje jautiesi lyg svečioje šalyje, bet Lietuvoje irgi esi svetimas. Reikėtų priprasti. Bet man atrodo, kad Venesueloje viskas lengviau”, – svarstė E. Gavorskis.
Vis dėlto gyvenimo Venesueloje šviesiomis spalvomis jis nepiešia. Savotiška likimo ironija, kad kadaise nuo sovietinio režimo sprukę ir Venesueloje prieglobstį radę pabėgėliai priversti gyventi socialistinėje šalyje.
E. Gavorskis įsitikinęs, kad dauguma jų dabar mielai grįžtų į tėvų kraštus. Daugelis, baimindamiesi prezidento Hugo Chavezo autoritarinio valdymo, išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, Europą.
Vietos gyventojus ir Venesuelos svečius gąsdina ir baisi šalies kriminogeninė padėtis.
„Apie baisumus Venesueloje pasakoję krepšinio aistruoliai nemeluoja. Mūsų šalyje pavojinga.
Per savaitgalį Karakase nužudoma apie 50 žmonių. Visoje šalyje – apie 300. Tarsi vyktų karas”, – pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, ar yra patekęs į pavojingas situacijas, E. Gavorskis juokavo: „Tai jie manęs turi bijoti. Aš – lietuvis.”
Tiesa, prisitaikyti reikia ir jam. Tyliai, be jokios reklamos dirbantis E. Gavorskis, gyvendamas socialistinės santvarkos valstybėje, išmoko nesididžiuoti savo laimėjimais, turtais.
„Dabar Venesueloje ne patys geriausi laikai, nereikia rodytis, jei ką nors turi.
Daug įmonių, kurioms sekasi, yra nacionalizuojamos. Iš žmonių atimami namai, automobiliai.
Be didelių paaiškinimų gali būti patupdytas už grotų. Egzistuoja ir mafija. Grobiami žmonės, reikalaujamos milžiniškos sumos išpirkoms”, – neslėpė E. Gavorskis.
Socialistinės santvarkos valstybėje siekiama kontroliuoti kiekvieną žmogų. Ribojamos net išvykos į užsienį.
Kiekvienam venesueliečiui per metus oficialiu valiutos kursu leidžiama išsikeisti iki 3 tūkst. JAV dolerių. Neoficialus Venesuelos piniginio vieneto bolivaro kursas skiriasi dvigubai.
„Gali viską parduoti, bet ką daryti su bolivaru? Turėsi maišą pinigų, bet neturėsi kur jų panaudoti, nes niekas neleis jų išsikeisti”, – pasakojo E. Gavorskis.
Todėl Eduardo troško, kad dukterys studijuotų Europoje. E. Gavorskis neslepia, tai viena priežasčių, kodėl jis su dukterimis nusprendė įgyti Lietuvos pilietybę.
„Geriau toli, bet saugiai. Venesuelos ateitis neaiški. Daug žmonių emigruoja. Gavusios Lietuvos pilietybę mano dukterys galėjo lengviau įstoti į universitetus Austrijoje”, – džiaugėsi E. Gavorskis.
24-erių Andrea Gvadelupė kremta chemijos mokslus. 22-erių Giselle Stasė studijuoja ekonomiką. Lietuvių indėniukės – taip tamsiaplaukes tamsesnio gymio dukteris juokaudamas vadina E. Gavorskis.
Merginų tėvas viliasi, kad baigusios magistrantūros studijas Austrijoje jos atvyks į Lietuvą išmokti senelio gimtosios kalbos. O galbūt net liks čia kurti tolesnio gyvenimo.
Studijas Austrijoje merginos pasirinko neatsitiktinai. Ten iki šiol gyvena nemažai E. Gavorskio giminių.
Iš Lietuvos pabėgęs Eduardo tėvas pirmiausia įsikūrė stovykloje Vokietijoje, vėliau, artėjant rusams, pasitraukė į Austriją. Ten sutiko savo būsimąją žmoną.
Vėliau pora išplaukė į tolimąją Venesuelą. Žmona netruko išmokti vyro gimtosios kalbos. Namie garuodavo ir lietuviški valgiai – buvo kepami blynai, verdami cepelinai, gaminami šaltibarščiai.
Kasmet Vasario 16-ąją į Gavorskių namus susirinkdavo didelis būrys lietuvių.
Netrūkdavo tautinių šokių, dainų. Tėvo tradicijas bando tęsti ir Eduardo.
Praėjusiais metais švęsti Kūčių jis sukvietė apie šimtą Venesueloje gyvenančių tautiečių.
„Kai kurie jų visiškai nepanašūs į lietuvius. Atrodo kaip indėnai, bet prabilę sako: „Aš – Antanas Andriukevičius”, – juokėsi Eduardo.
Linksmai nusiteikęs vyras džiaugėsi, kad per kitą susibūrimą galės svečius pavaišinti šaltibarščiais. Jų receptą į tolimą šalį išsivežė Eduardo žmona.
„Prieš atvykdamas į Lietuvą svajojau apie šaltibarščius. Gerai, kad žmona išmoko juos ruošti – galės man namie kasdien juos patiekti”, – šypsojosi E. Gavorskis.
