Taip galima avansu apibūdinti nuo kitų metų prie Valstybinės darbo inspekcijos pradėsiančias veikti darbo ginčų komisijas, apie kurių steigimą pranešta praėjusią savaitę.
Jeigu šios komisijos iš tiesų drąsiai kibs į atlapus suįžūlėjusiems, su niekuo nesiskaitantiems darbdaviams, tai bus tolygu nedidelei revoliucijai Lietuvos darbo rinkoje.
Žinoma, yra daug „jeigu”. Bet ir toliau taikstytis su tokia savivale, kokia klesti kad ir ne kiekvienoje, bet anaiptol ne retoje įmonėje, jau nebeįmanoma.
Viena svarbiausių priežasčių po menkų atlyginimų, kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, – darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais.
Neseniai „Lietuvos rytas” papasakojo istoriją, kaip buvo tyčiojamasi iš dviejų šią vasarą Širvintose padirbėti sumaniusių abiturientų: darbdavys komandavo jiems rusiškais keiksmažodžiais, vertė dirbti kenksmingomis sveikatai sąlygomis be jokių apsaugos priemonių ir galiausiai sumokėjo penktadalį suderėto atlyginimo.
Ieškoti teisybės tokiais atvejais faktiškai neįmanoma.
Valstybinė darbo inspekcija niekuo padėti negali, jei darbdavys formaliai dokumentus surašo taip, kaip jam yra naudinga, o kad duomenys melagingi, – niekas net nesiaiškins.
Skųstis teismui daugeliu atvejų mažai realu – reikia samdyti advokatą, o tai nepigus malonumas, procesas gali trukti net ilgiau nei metus, kol po apeliacijų apeis visas teismų instancijas, ir nėra jokių garantijų, jog viskas sėkmingai baigsis apmulkintam darbuotojui.
Padėtis geresnė tiktai ten, kur veikia nuo administracijos nepriklausomos profesinės sąjungos, bet taip būna tik didelėse bendrovėse, ir anaiptol dar ne visose.
Kitais atvejais viskas priklauso tik nuo darbdavio padorumo ir jo geros valios.
Turbūt būtų perdėtai pasakyta, kad padorumas, sąžinė – savybės, visiškai nederančios su lietuviško verslo papročiais bei tikrove.
Bet tokių minčių norom nenorom kyla, kai netgi buvusio Seimo nario įmonėje išeitinės pašalpos teisėtai pareikalavusiam atleidžiamam darbuotojui administracija gali pareikšti, kad dar niekam jų nemokėjo ir nesirengia mokėti.
Ir tai įrodoma praktiškai: atsisakiusiam išeiti savo noru žmogui surengiama absurdiška provokacija ir jis atleidžiamas kaip praradęs pasitikėjimą.
Tik pasitelkus gerą advokatą po beveik metų tampymosi teisme pavyko įrodyti, kad juoda nėra balta, ir priversti įmonės administraciją siūlyti taikos sutartį ir sumokėti tai, kas priklauso.
Galima lažintis, kad 99 iš 100 atvejų tokios istorijos Lietuvoje baigiasi ne darbuotojo, o darbdavio naudai.
Tokia realybė, ją žino dauguma paprastų dirbančių žmonių. Todėl kai dabar per Seimo rinkimų kampaniją pasigirsta valdančiųjų partijų ir pirmiausia Liberalų sąjūdžio atstovų svarstymų, kad jie, jei vėl gautų valdžią, siektų liberalizuoti Darbo kodeksą, pagalvoji, ar šie ponai kartais ne iš Marso atklydo į Marijos žemę.
Apie kokį dar Darbo kodekso liberalizavimą Lietuvoje galima kalbėti, kai ir galiojant neva neliberaliam šitaip nesiskaitoma su žmonėmis ir visaip išsidirbinėjama?
Gal liberaliai darbo santykius reguliuojančios Danijos pavyzdys ir neatrodytų erzinantis, jei lietuviai darbdaviai laikytųsi tokios pat bendravimo su savo darbuotojais kultūros kaip danai. Tačiau, ko gero, greičiau ateis laikai, kol atlyginimai pakils iki Danijos lygio.
O šviesios ateities kantriai laukiant šiokias tokias viltis telieka dėti į nepriklausomas nuo darbdavių valios darbo ginčų komisijas.
Tik iš anksto derėtų pareikšti užuojautą jų nariams – galima įsivaizduoti, kokia milžiniška skundų lavina juos užgrius pradėjus kitąmet darbą.
