Sena Rytų išmintis byloja: visa, kas man nutinka, yra geriausia, kas galėjo nutikti.
Bet štai jus apiplėšė, o jūs, užuot džiūgavęs ir dėkojęs dievams, keikiatės ir šaukiatės policijos.
Nusiraminkim ir prisiminkim. Kur jus apiplėšė? Tamsią naktį tamsioj gatvėj?
Išminčius ten nevaikšto.
Šviesią dieną kažkas išplėšė jums iš rankų lagaminą su pinigais?
Išminčius pinigų taip nesinešioja.
O gal jūsų pinigus išviliojo telefoniniai sukčiai?
Išminčius neturi telefono. Jis sėdi kalno viršūnėj, kalbasi su vėjais ir debesimis. Dar daugiau! Išminčius žino, kad ne piniguose laimė, ir jų tiesiog neturi.
Vadinas, jūs nesate išmintingas. O kvailiui taigi visko gali nutikt.
O jus apšvarinęs gudruolis tikrai neabejoja, kad tai, kas jam nutiko, yra geriausia.
Išmanūs intymūs santykiai
Užėjau pas kaimyną. Bet jo nebuvo.
– Einam į lovą, – siūlo kaimynė.
– Lovoj aš esu buvęs...
Ta vis tiek vedasi, nutraukia apklotą.
– Štai lygintuvas, kurį būtina sutaisyti, – aiškina. – Rėmus reikia sukalt, taburetei kojas susukt, tabokinei dangtelį priveržt...
Lyg aš nežinočiau, kad geras vyras pats privalo atspėti ir išpildyti visus moters įgeidžius!
O tiek toj lovoj visko priversta!.. Lig aušros plūkiaus.
– Mano vyras lovoj prastesnis, – išlydėdama rausta kaimynė.
Tokie žodžiai kiekvieną sužadins! Todėl išeidamas dar duris žaliai nudažiau.
Gal ir anas nebebijos pareit...
Pamokos
Mieste visi man kažką aiškina.
Supykęs einu miškan. Ten visi mažesni už mane, todėl pats imu aiškint:
– Štai jūs, ropliai, žvėrys ir paukščiai, gyvenat Lietuvoj, naudojatės visokiom mūsų miškų bei laukų gėrybėm, bet už nieką nemokat. Ar tai – normalu?
Dairaus: gal bent paraudonuos? Kur tau!
Kodėl tik mes turim už viską mokėt?
Susinervinęs atsigręžiau į stambiuosius.
– Bent jūs, vilkai, darykit tvarką: gaudykit ir draskykit veltėdžius. Jūs galit ir žmogų pasigavę suėst, ir nieko jums už tai nebus. O va žmogus net kvailos stirnaitės šlaunelės be leidimo negaus.
Prisiminiau, kad net tarp piktžolių yra tokių, kurių nevalia išraut. Visai nyku tapo.
– O jūs, uodai! – atsigręžiau į smulkiuosius. – Kiek jūs žmonių kraujo prisiurbiat. Veltui! Nė už ką!
Ūmai toptelėjo: o jei uodas būtų tokio didumo kaip Premjeras?
Nuščiuvęs išėjau iš miško ir grįžau miestan.
Didieji vyrai, palyginti su uodais, ne tokie jau baisūs kraujasiurbiai.
Prigimtis
Gyveno du broliai: okulistas ir populistas.
– Patikrinsiu tavo akių dugną, – sykį tarė okulistas.
O ten tiek visokio brudo!
– Ką aš gero mačiau? – teisinasi populistas. – Va, jei išrinks... Po metų bus kitas vaizdas.
Aišku, populistą išrinko. Po metų okulistas patikrino jo akių dugną, o ten dar baisiau.
– Nesuprantu, broli, kur tu žiūri...
– Kur visi, ten ir aš, – sako populistas. – Aukštai sėdim – daugel kas krenta į akį...
Kaip sykis, pro šalį ėjo trečias brolis, širdininkas. Šis patikrino populistui širdį.
– Tuščia, – tarė.
– Į širdį nieko neimam, – giriasi populistas.
Aniedu pasidžiaugė, kad brolis bent nuošalesnes kertes švariai užlaiko.
Praėjo dar metai, kiti... Populistui nutrūko kadencija, ir jis lakstė po Lietuvą, šunis lodydamas, į duris baladodamas. Moterys išnešdavo dubenėlį, bet vyrai tik botagu perliedavo.
– Manėm – sarginis. O pasirodė – vilkinis.
Broliai pagavo populistą ir parsivedė namo.
Bet kiek bešertum – anas vis tiek į Lietuvą žiūri.
Padėtis
Įsivaizduokim, kad koks naivus tėvas siūlo vaikui:
– Pažaiskim!
Vaikas, jeigu jam daugiau nei devyni mėnesiai, įrašys tai į savo mobilųjį. Už tokį pasiūlymą gali daugel metų laisvės neberegėt.
O kaip vaiką į vežimėlį įkelt? Kaip išmaudyt?
Jeigu jūsų mieste dar nėra automatinių plovyklių, jei neturite specialių keltuvų, nieko nedarykite. Viskas bus nufilmuota mobiliuoju ir panaudota prieš jus.
O jei nusijuosi diržą...
Tada jau ir pasikark tuo diržu.
Aišku, jei šersi vaiką ledais ir saldainiais, jis pataupys įrašus blogesniems laikams.
Nuolatinė baimės ir įtarumo atmosfera! O juk vaiko galva dar net nesiekia stalo viršaus.
Postalinis terorizmas.
Geriausia, ką galite padaryti: pakišt po stalu kompiuterį.
Vaikas pamirš jus visiems laikams.
Teisybės reformos
Kai buvau prokuroras, tai sykį kaukštelėjau ieškovui apysunkiu daiktu. O tas bimt ir nebekvėpuoja. Būna taip.
Šios bylos tyrėju paskyrė mane. Irgi būna.
Esu geras specialistas, todėl iškart supratau: žudikas – tai aš.
Bet sykiu supratau ir kitka: savęs niekados nesurasiu.
Aišku, byla buvo pripažinta beviltiška.
Viskas baigėsi gerai.
Užtat jaunesniems kolegoms nuolat aiškinu: liaukitės, vaikinai, ieškoję savęs. Nežinia, ką surasit ir kas iš to bus.
Nerimas
Beldžiuos į duris...
– Ar Petras namie?
– Petras čia negyvena.
– Kodėl?
– Čia Juozas gyvena.
– O kuom jis geresnis?
– Eik tu...
Einu... Bet nesuprantu, kodėl Petras visados kitur gyvena...
Gal ir aš ne ten gyvenu?
Reiks pačios paklaust...
Lemtingas susitikimas
Grybavau kaimyno sode... Staiga išvydau mergelę raudona skarele. Užsimovęs vilko kaukę, sustūgau:
– A – ū!.. Neturiu namū – ū...
– Eisim pas mane, – tarė mergelė.
Kai atėjom, pamačiau, kad tai mano namai. Todėl klausiau:
– Kur jūsų vyras?
– Grybaut išėjo. Bet jau bus pasiklydęs. Jis toks kvailys.
Supratau, kad ta mergelė – mano žmona. Todėl šaukiau:
– Jūs vedatės į namus pirmą sutiktą!.. O aš gal ir iš... žag...
– Oho koks! – juokės ana.
– Gal taip ir neatrodau, – įsižeidžiau. – Bet išvaizda apgauna...
Ji pasodino mane prie televizoriaus, o pati ėmė virtuvėj kuistis. Išlipau pro langą ir pasibeldžiau į duris.
– Kas ten? – klausė žmona.
– Tai aš. Jūsų vyras.
– Mano vyras namie. Televizorių žiūri. Svetimų neleisiu!
Taip ir likau be nieko.
Spinduliai ant didžiavyrių kalavijų
Vytenis kalbėjo:
– Mane kitados prižadindavo trimitai. Dabar – prostata. Pigiau ir patogiau.
Vytautas pritarė:
– Aš kitados vesdavau minias. Dabar – mane patį Alzheimeris išsiveda.
– O aš anąsyk pamiršau, kad einu į valdžią, tai namo parėjau, – pasigyrė Gediminas.
Visi pagalvojom tą pat: gyvenimas gerėja!
Išmintys
Senelis Rėmelis aiškino:
– Kai liausiuos santykiauti su moterimis, tai visai nutrūks mano santykiai su žmonėmis, nesgi su vyrais ir anksčiau nesantykiaudavau. Užtat nepatyriau smurto šeimoje.
Senelis Dūmelis pritarė:
– Net jauni ir narsūs vyrai privengia vyrų. Retam patinka chuliganai, plėšikai... Moterims gi – atvirkščiai. Didžiausi banditai visados dailiausių moterų apsupty. O va ramaus būdo mokslininkai ar net kunigai dažnai lieka vieniši.
Senelis Katelis apibendrino:
– Geriausia būtų, jeigu jaunos moterys tekėtų už senų vyrų ir stumdytų juos vežimėliuose.
Išgėręs vaistų, apibendrino dar labiau:
– Su metais vis daugėja patirties, kurios niekur nebepanaudosi.
O darsyk išgėręs, apibendrino trečiąsyk:
– Mano metai yra mano turtas, nes niekam daugiau to nereik.
Mokslas ir gyvenimas
1.
Dauguma lietuvių netiki, kad Žemė apvali. Jie sako: tada australai vaikščiotų žemyn galvom. Bet buvę Australijoj žino, kad taip nėra.
Patys australai gi aiškina: jei rutulys labai didelis, nesą nei viršaus, nei apačios.
Lietuviai atkerta: kad ir kiek pripūstum balioną, tam tikroj jo daly nutūpusios musės vis tiek bus apačioj ir rėplios žemyn galvom.
Australai atsako: o jūs pažvelkit į daug didesnį oro balioną. Juo skrendantys lietuviai visados tupi aukštyn galvom.
2.
Vasara išeina todėl, kad mes jai įgrystame: šlapinamės į jūrą, šiukšlinam paežeres, o kartais net miškus padegam.
Kada nors čia plytės dykumos – viskas tada bus kitaip.
