Sportas ir politika yra glaudžiai susiję. Nors galbūt ne visi sportininkai galėtų nesuklydę išvardyti savo šalies ministrų pavardes, tačiau jiems tai atleistina. Tačiau jei kuris politikas pamirštų savo šaliai atstovaujančio čempiono vardą, sirgaliai tokio akibrokšto nepamirštų niekada. Kai savo valstybei atstovaujantis sportininkas laimi olimpinį auksą, laimi ir politikai.
Pasididžiavimo savo šalimi jausmas, pergalės euforija bent trumpam suvienija valdančiuosius ir jų rinkėjus, suburia į vieną komandą net aršiausius politinius priešininkus. Didžiausios po Antrojo pasaulinio karo krizės metu Londono olimpiada, kuriai pesimistai pranašavo nesėkmę, suteikė ne tik didžiosioms, bet ir medalius pelniusioms mažosioms valstybėms daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Kartais tai įkvepia daugiau ryžto įveikti sunkumus negu valstybių finansinį patikimumą negailestingai vertinančių agentūrų vienai ar kitai šaliai suteikti reitingai.
Taigi ne vien iš noro pasipuikuoti tribūnose ar tenkindama savo aistrą futbolui Vokietijos kanclerė Angela Merkel gaišta savo brangų laiką sirgdama už Vokietijos komandos pergalę pasaulio čempionate net kilus grėsmei sugriūti euro zonai ar net visam solidarios Europos projektui. Neabejotina, kad nedažnai (jei neskaičiuosime Briuselio) vizitų išvykstanti Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė taip pat padarė teisingą žingsnį, kai pakvipus olimpiniu auksu rado laiko pratęsti savo vizitą Londono olimpiniame kaimelyje, kur pasaulio politikos, verslo ir meno žvaigždės tampa savo šalies sportininkų palaikymo komanda.
Vis dėlto po netikėtų Lietuvos sportininkų pergalių, kai mūsų šalies olimpiečiams pavyko laimėti didžiausią tauriųjų metalų medalių kolekciją per visus pastaruosius 22 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus, Respublikos prezidentės žodžiai, nurodantys, kad LTOK prezidento rotacija yra svarbus principas, nuskambėjo tarsi šaltas dušas. Nors D. Grybauskaitė ir savotiškai apsidraudė, pasakiusi, kad ji netaiko šio savo principo asmeniui – šiuo atveju LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui, tačiau asmuo, išlaikęs šį garbingą postą beveik ketvirtį amžiaus, atrodo, suprato valstybės vadovę taip, tarsi būtų perskaitęs jos dekretą dėl atleidimo iš pareigų.
Beje, paties LTOK prezidento pareigos formaliai nepriklauso nuo prezidento, Seimo ar Vyriausybės valios, o paties A. Poviliūno pelnytų Lietuvos valstybės ir tarptautinių apdovanojimų sąrašas yra ilgas ir įspūdingas. Tačiau po tokio prezidentės pareiškimo jis nerizikavo dar kartą kandidatuoti rinkimuose į šį postą, net raginamas daugelio sportui atsidavusių bendražygių.
Žinoma, negalima sutapatinti sportininkų pergalių su LTOK veikla, tačiau retas politinis lyderis galėtų ryžtis atsistatydinti savo komandos šlovės valandą. Šiuose Seimo rinkimuose atsisakiusio kandidatuoti Česlovo Juršėno - kone ilgiausiai spindėjusio Lietuvos politiniame olimpe savanoriškas asmeninis sprendimas tapo kone sensacija. Ypač šios Seimo rinkimų kampanijos fone, kai parlamentinį olimpą rengiasi šturmuoti iki šiol neregėta margaspalvė 2000 kandidatų armija, kurioje susikaus visi, kas netingi – nuo Garliavos kirpėjos iki universitetų rektorių ir urmu į politiką patraukusių sporto, verslo, pramogų pasaulio pažibų.
Tikriausiai bet kuri iš karštligiškai ieškančių, kokiomis asmenybėmis patraukti rinkėjų dėmesį, partijų su džiaugsmu įrašytų į savo sąrašą ir plačiai žinomą A. Poviliūną, nepaisant net pačios prezidentės verdikto.
Sporto bendruomenė karštai diskutuoja, ar šis A. Poviliūno sprendimas atneš daugiau naudos Lietuvos sportui, atverdamas kelią į LTOK prezidento postą asmenybei, sugebančiai nenuvilti naujų pergalių amžinai trokštančių sirgalių, civilizuotai „teisėjauti“ įvairių sporto šakų atstovų varžyboms dėl didesnio finansavimo, užsitikrinti, kad būtų įvykdyti po olimpiados dosniai dalyti politikų pažadai remti jei ne visus sportuojančius, tai bent būsimus olimpiečius. Ar, atvirkščiai, atvers Pandoros skrynią ir korupcines sporto užkulisių piktžaizdes?
Paliksime tai toliau svarstyti karščiausiems sporto gerbėjams ir patiems sportininkams. Tačiau galima pasidžiaugti, kad mūsų situacijoje, kai nuvertėja ne tik su euru supančiotas litas, bet ir politika, teisė, kultūra, moralė, sąžinė bei kitos bendrosios visuomenės vertybės, bent Respublikos prezidentės žodis išsaugojo jokiuose įstatymuose nerašytą savo galią.
Sunku vienareikšmiškai pritarti nuomonei, esą valstybės pareigūnų rotacija savaime mažina korupciją. Mat valdžios koalicija per ketverius metus kartu su šalies vadove sugebėjo rotuoti iš vadovaujančių postų kone visus neįtikusius pareigūnus, o kai kuriuos strateginių energetikos įmonių vadovus keitė net ne po vieną kartą. Tačiau taip ir nesugebėjo pažaboti korupcijos ar bent apsaugoti savo politikus nuo smulkių pagundų. Apie išbandymus dideliais pinigais, pririštais prie didelės valdžios, Lietuvoje dažniausiai sužinoma atbuline data, t. y. po naujų rinkimų valdantiesiems pasikeitus kėdėmis su opozicija ar naujaisiais politikos entuziastais.
Galima viltis, kad daugiau patyrę socialdemokratai, kuriems rinkėjų apklausų specialistai pranašauja valdžią lipdančios koalicijos ateitį, po rinkimų nebelips ant to paties grėblio ir aklai nevaikys valstybės tarnybos, neįvertinę kiekvieno pareigūno kompetencijos ir gebėjimo dirbti bendram labui. Nors ir sakoma, kad nauja šluota gražiai šluoja, tačiau budri prezidentės akis nebūtinai turi užsimerkti iki tol, kol į valdžią ateis nauji „šlavėjai“.
Būtų gerai, jei prezidentė daug nedelsdama gerai pasidairytų ne tik po aukščiausius ir todėl gerai matomus valdžios sluoksnius, bet ir po visus tamsius valdžios užkaborius, kuriuose puikiai moka slėptis valstybės tranai, savo nuožiūra vartantys milijonines Lietuvos biudžeto ir ES mokesčių mokėtojų lėšas. Ir ne tik pagal visiems vienodus reikalavimus taikytų rotacijos principą, bet ir atidžiai stebėtų, ar nerotuojam lapės į vištidę
Lietuvos politinė praktika rodo, kad partijoms sutarus, atsiranda ne tik tokių nepamainomų kadrų, kaip amžinasis visų rinkimų organizatorius Zenonas Vaigauskas, kurio ilgaamžiškumo viename poste mįslės negali įminti niekas. Daug įdomiau būtų panagrinėti, kodėl per šią Seimo kadenciją, kai buvo pakeisti kone visi valstybinių įmonių vadovai, kai buvo bandoma įteisinti net reguliarią ligoninių vyriausiųjų gydytojų, mokyklų direktorių ir Konstitucijos garantuotą akademinę laisvę turinčių universitetų rektorių kaitą, suvaržant formaliai nuo politinės valdžios nepriklausomų institucijų savivaldą, kai kurios valstybės valdymo sritys taip ir lieka be priežiūros, o privilegijuoti pareigūnai - nepajudinami.
Pavyzdžiui, kodėl nekalbama apie vadovų rotaciją „Lietuvos geležinkeliuose“? Kas gali atsakyti į klausimą, kodėl niekas nedrįsta kišti nosies į didžiulį valstybės turtą – valstybinius miškus ir medžioklės ūkį valdančios Generalinės urėdijos reikalus? Sunku patikėti, bet akivaizdus faktas, kad Lietuvos generalinis urėdas šiose valdose karaliauja dar nuo 1997 metų, nors per tą laiką visi aplinkos ministrai – nesvarbu, kairieji, dešinieji ar bespalviai, įskaitant ir dabartinį, be perstojo kritikuojami už neracionalų ES struktūrinių fondų panaudojimą, miškuose tvyrančią netvarką, savavališkus kirtimus, neskaidrią ir neva nuostolingą prekybą nuolat brangstančia mediena ir nenukirstu mišku, nesugebėjimą racionaliai tvarkyti medienos atliekas, be naudos pūvančias miškuose?
Įdomu, kad Generalinės urėdijos kolegijoje net nėra neva jai vadovaujančios Aplinkos ministerijos atstovo, nors visose kitose valstybės valdymo struktūrose padaugėjo valdančiųjų partijų deleguotų politikų? Ir kaip čia atsitinka, kad net aršiausieji visuomenės veikėjai, mokantys sukelti didžiausią triukšmą dėl kelių dešimčių medžių, dėl prezidentės saugumo nukirstų Turniškėse, nepastebi sisteminių miškų ir kitų gamtos turtų valdymo spragų ir nė menkiausio korupcijos šešėlio ten, kur aidi į karališkas medžiokles įtakingus politikus ir verslininkus sušaukiantys rago garsai?
Valdžių kaita – puikus metas visokiems nuosavais UAB-ais paverstų valstybės įmonių ir įmonėlių, valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos paramos lėšomis disponuojančių agentūrų, biurų ir kitokių pusiau valdiškų įstaigėlių „urėdams“. Kol vieni kariauja dėl valdžios, kol lipdo koalicijas ir dalijasi ministrų postais, kiti tyliai ir ramiai suka savo versliukus politikos milžinų paunksnėje. Kuo daugiau šokių, dainų ir cirkų politikoje, kuo daugiau chunveibiniškų reformų ir skandalų prokuratūroje, teismuose ir specialiosiose tarnybose, tuo jiems geriau. Juk tokiu metu net bylinėdamasis teismuose gali ramiai vadovauti valstybinėms institucijoms, pavyzdžiui, Valstybinei ligonių kasai.
Tikriems sukčiams galiausiai net nesvarbu, po kiek laiko jie bus rotuoti ar nerotuoti – kai valstybės valdyme įsigali chaosas, administravimo struktūrose - nepotizmas, o visuomenėje – anarchija, jie bet kuriuo atveju liks ir batuoti, ir ratuoti, ir net auksuoti. Juk kai kas prisivogti sugeba ir per vieną naktį.
