Grybus veždavo vežimais
Mergežerio kaimo gyventojai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai grybauti važiuodavo su arklio traukiamu vežimu. Važiuodavo ne dėl grožio. Vakarėjant jie būdavo prikrauti „grybų“ ir „lepeškų“.
Tokie vaizdai jau seniai istorija. Dabar vietiniai džiaugiasi namo parsinešę bent kelias dešimtis baravykų.
Anksčiau įprasta būdavo „lepeškas“ priduoti supirkėjams, o baravykus džiauti duonkepėje krosnyje.
Grybautojai keldavosi ir į mišką išeidavo anksti ryte – dar saulei neprašvitus. Svarbu būdavo laiku suspėti į grybiją, kad kaimynas neišrinktų grybų. Kiekvienas kaimo gyventojas turėdavo savo grybingas vietas ir jas kruopščiai slėpdavo nuo aplinkinių, o kartais net ir nuo šeimos narių.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir stipriai pabrangus grybams į miškus plūstelėjo tūkstančiai lengvo uždarbio ieškančių žmonių. Tai iškart atsiliepė ir grybų derliui. Miškai tapo apšiukšlinti, samanos išraustos, o senosios grybijos – sunaikintos. Būtent dėl to dabar niekas nebevažiuoja grybauti su vežimu. Užtenka vieno krepšelio.
Dzūkų grybai – Sankt Peterburgo turčiams
Prieškariniais ir netgi pokariniais laikais džiovinti grybai buvo paklausi prekė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daugiausia Rusijoje. Vasaros metu prisidžiovinę baravykų kaimo gyventojai juos veždavo parduoti ne tik į Vilniaus, bet ir į Maskvos ar Sankt Peterburgo turgus.
Kadangi grybai čia kainavo brangiai, juos įpirkti galėjo tik pasiturintys Rusijos gyventojai. Nuvežus dešimtį ar daugiau kilogramų ir juos realizavus, kaimo gyventojui atsipirkdavo traukinio bilietas ir dar nemažai likdavo.
Džiovinti grybai taip pat buvo laikomas kaip vienas geriausių kyšių daktarams ar dideliems viršininkams. Kartais jų dovanodavo ir ypatingiems svečiams.
Grybų verslas gadindavo ir dzūkų dorybę
Džiovinti grybus nesudėtinga, bet reikia šiokio tokio kruopštumo ir laiko. Pradžioje surinkti grybai labai gerai nuvalomi, kad neliktų smėlio ar purvo likučių. Jeigu vis dėl to smiltelių lieka, sudžiovinus jų pašalinti nebegalima, o valgant su tokiais grybais paruoštą maistą tarp dantų girgžda smėlis.
Paprastai stengiamasi grybus džiauti tik sveikus ir nesukirmijusius. Tačiau seniau, kai buvo įsibėgėjęs džiovintų grybų pardavimo verslas, kai kurie gyventojai sukčiaudavo: ant vieno iešmo džiaudavo sveikus - jie būdavo skirti naudoti patiems, o sukirmijusius – ant kito. Šie būdavo skirti parduoti. Kartais juo pamaišydavo, kad būtų dar sunkiau atskirti. Kai grybas esti sudžiūvęs – labai sunku atskirti, jis sveikas ar ne.
Daugiausia pirkėjai mokėdavo už mažus baravykus balta kepurėlės apačia, kiek mažiau - už vidutinio dydžio, o mažiausiai - už didelius lepšius, kurių apatinė dalis būdavo geltona.
„Sumauni ant šypo ir dzedi ant plytos“
Skirtingų rūšių ir dydžių grybus grybautojai džiauna ant skirtingų „šypų“ – metalinių vielų. Po to, kai jie išdžiūsta, lengviau būna atskirti grybų rūšis. Skirtingi grybai sudedami į atskirus maišelius.
Prieš džiaunant grybus būtina gerai iškūrenti krosnį, Dzūkijoje „plyta“ vadinamą. Seniau grybus džiaudavo duonkepėje krosnyje, o šioms beveik išnykus – virš pakuros esančioje vietoje. Sukūrenus keletą glėbių malkų ir pačiai patalpai įkaitus iki 30-40 laipsnių temperatūros ant viralinės uždedama keletas plytų, o ant jų skersuojami metaliniai virbai su grybais. Tuo metu pakuroje atviros ugnies jau neturi būt – tik žarijų kaitra. Kad būtų taupoma šiluma, ant grybų dar uždedamas popierius.
Tokioje kaitroje grybai paliekami iki ryto. Tada jie numaunami nuo „šypų“ ir išrūšiuojami. Jeigu tų keliolikos valandų neužteko grybams išdžiūti, jie sudedami į medžiaginius maišelius ir pakabinami dar vienam džiovinimo seansui.
Sudžiovinti grybai naudojami patiems įvairiausiems patiekalams. Bene populiariausia juos dėti į sriubas ir virti mėsos-grybų kotletus. Kartais iš šių miško gėrybių malami grybų miltai.
