Išėjus naująjam satyros savaitraščio „Charlie Hebdo“ numeriui su Pranašo Mahometo karikatūromis, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent'as Fabius nurodė skubiai užsidaryti 20 Prancūzijos ambasadų, taip pat jos kultūros centrams ir mokykloms islamo šalyse.
Brangokai kainuoja Prancūzijai jos žodžio laisvė. O ji vistiek už ją moka. Ministro logika: nereikia pilti žibalo į ugnį. Stephane Charbonnier, savaitraščio „Charlie Hebdo” redaktoriaus logika: žurnalistai neturi nusileisti grasinimams ir terorui.
„Charlie Hebdo”, tai tas pat žurnaliukas, kuris pernai lapkritį buvo sprogdinamas padegamąja bomba regis už tai, kad buvo persispausdinęs danų žurnalo antiislamiškas karikatūras.
Tai tas pat žurnalas, kurį Vatikanas kadaise buvo padavęs į teismą ir už krikščionybės „išjuokimą”. Vatikanas elgėsi taip, kaip įžeista institucija ar asmuo elgiasi demokratinėje valstybėje.
Asmenys, įmetę bombą į redakciją buvo teroristai. Bet „Charlie Hebdo” nori būti beatodairiškai laisvas ir priskaldo malkų saviesiems diplomatams.
Amerikai jos laisvės principai kainuoja dar brangiau. Net ir karo laivai siunčiami į Viduržemio jūrą, skalaujančią krantus Libijos, kur, po kvailo megėjiško filmo apie islamą, pagaminto Los Anželo krikščionių organizacijos garaže, nužudyti JAV ambasadorius su bendradarbiais.
Artimieji rytai užsiliepsnojo kaip degtukų dėžutė: žūsta žmonės, sproginėja nuo pamokslininkų pasipiktinimo mečetėse mikrofonai.
Beje, neturi reikšmės ar filmas, sudrebinęs Artimuosius rytus mėgėjiškas ar profesionalus, prastas ar vykęs kaip filmas. Dėl filmų apie krikščionybę, tokių kaip holivudiniai „Da Vinčio kodas” ar Martino Scorcese „Paskutinysis Kristaus gundymas” arba Melo GIbsono „Kristaus kančios”, užgavusiame dalį žydų visuomenės, protestuojama laikantis demokratinio sugyvenimo normų.
Dėl publikacijų arba filmų apie islamą, tegu ir tokių prastų bei įžeidžiamų, kaip „Musulmonų nekaltybė” žudoma, linčiuojama, sprogdinama.
Aukšti Prancūzijos pareigūnai toli gražu ne pirmą sykį bando malšinti vienokias ir kitokias emocijas po islamistų išpuolių prieš žodžio laisvę arba po vakarietiškų piktnaudžiavimų išraiškos laisve. Ir Prancūzijos premjeras ir užsienio reikalų ministras primena, kad liberaliosios demokratijos pagrindus sudaro mažiausiai trys dalykai: pasaulietiškumas, žodžio laisvė ir, taip pat, pagarba religiniams įsitikinimams.
Kadaise Lietuvoje į daniškąsias Pranašo Mahometo karikatūras kone globalinių riaušių kontekste teko reaguoti prezidentui Valdui Adamkui. Dabar Lietuvos pareigūnams tenka reaguoti į primityvų filmuką, pagamintą JAV ir į minėtas Prancūzijos žurnalo karikatūras. Tam proga - Afganistano užsienio reikalų ministro apsilankymas Vilniuje: „Lietuviai niekada neįsivelia ir neįsivels į provokatyvius veiksmus“ -, patikino kolegą mūsų Audronius Ažubalis. Ir tai suprantama: juk Afganistane – ir lietuvių kontingentas. Tačiau Vakarų lyderiai šiomis dienomis, kad ir nenorėtų pilti žibalo į ugnį, nešneka vien tik atsiprašančiu tonu. Jie reiškia ir savo aiškų požiūrį į tuos, kurie šoka aplink fanatizmo laužus islamo šalyse, jie skelbia liberaliosios demokratijos principus, duodami atkirtį barbarybei žudyti žmones už filmus ar piešinius, ar knygas.
Tai, deja, jų principinis skirtumas nuo Vilniaus pareigūnų. BBC cituoja redaktorių minimo savaitraščio redaktorių: „Aš neprašau griežtai tikinčių musulmonų skaityti „Charlie Hebdo“, kaip kad ir aš pats nesilankau mečetėse klausytis kalbų, nukreiptų prieš visa tai, kuo tikiu“.
Ar nereikėtų ir Afganistano aukštam pareigūnui jo vizito metu bent jau užsiminti apie tai, kad jis lankosi laisvoje Europos šalyje, kur žodžio laisvės principas ir pagarba viens kito įsitikinimams, jeigu tik jie nėra žudikiški, tai pagrindai, o žmogaus gyvybė -šventa?
Šitaip padarė šiomis dienomis JAV valstybės sekretorė H. Clinton ir prezidentas B. Obama, apgailestaudami dėl filmuko, bet ir primindami islamo šalims liberaliosios demokratijos pagrindą - žodžio laisvę. Juk žmogaus teisės ir laisvės kaip užsienio ir vidaus politikos principas - didžiausias Vakarų Vakarų pasiekimas nuo II p. karo pabaigos. Tai Vakarų humanitarinės raidos kompasas.
Net ir Prancūzijos musulmonų taryba, pasmerkdama karikatūras žurnale „Charlie Hebdo“, paskelbė, kad musulmonams Prancūzijoje (apie 10 proc. piliečių) protestuoti reikėtų oriai ir laikantis šalies įstatymų. O ministras L. Fabius priminė islamo šalims, kad Prancūzija - pasaulietiška visuomenė.
Beje, „Charlie Hebdo“ paskelbė karikatūras, manyčiau, kaip tik dėl to, kad žurnalo redakciją praėjusių metų lapkritį buvo susprogdinta. Ko gero, Paryžiaus žurnalistai rizikuoja gyvybe dėl žodžio laisvės taip pat „nediplomatiškai“, kaip kadaise paryžiečiai kovėsi prieš tironiją revoliucijų barikadose.
O kai Salmanui Rushdie už jo romaną ajatola Chomeini paskelbė mirties nuosprendį ir knygynai, iš baimės, ėmė kratytis jo knygų, JAV ir anglų rašytojai, iš principo, organizavo jo knygų pirkimo kompaniją. (Ažiotažas dėl JAV filmuko leido Irano religingų studentų organizacijai padidinti iki 3,3 mln. dolerių užmokesti už S. Rushdie galvą.) Nežinau, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministrą, bet mane kaip lietuvių rašytoją žeidžia tokia islamistų panieka žmogaus ir menininko gyvybei.
Lietuvos PEN centras, kiek žinau, į naujuosius grasinimus S. Rushdie ligi šiol niekaip nereagavo.
Tuo tarpu Lietuvos užsienio reikalų ministro žinia, musulmoniškam pasauliui buvo tokia: Saliam Aaleikum, mes gerbiame jūsų religinius įsitikinimus.
Puiku. Alachui tiesiai į ausį. Bet pasigedau ir dar vieno sakinio ir čia, kaip sakoma, šuo pakastas:„Protestuokite, juk ir mums taip pat nesmagu dėl žurnaliūgų ir tų boheminių karikatūristų, bet mes, gerbiamieji, nepripažįstame linčo teisės. Ekscesai pakenktų mūsų santykiams“.
Gerbti kitų jausmus ir įsitikinimus būtina. Galima ir diplomatiškai lankstytis. Betgi, vaizdingai kalbant, klauptis nebūtina.
